Kaip aš atsikračiau beveik 9 kilogramų per tris savaites

2017-02-10 ·
Nors esu pakankamai azartiškas žmogus, tačiau aplenkiu kazino, pokerio asu save pavadinti būtų kvailystė, o lažybos dėl sporto rungtynių baigties baigėsi turbūt po vieno bandymo. Vis dėlto, vienos lažybos, įvykusios prieš lygiai 3 mėnesius, dabar galiu jau drąsiai sakyti, jog pakeitė mano gyvenimą iš esmės.

Bet apie viską - nuo pradžių. Tas ketvirtadienis, lapkričio dešimtoji, ne itin skyrėsi nuo įprasto ketvirtadienio, o tądien vykęs didžiausios Lietuvoje NT brokerių kompanijos "Capital" bendras susirinkimas - nuo visų kitų tokio formato renginių. Pristatyti kompanijos planai, pasidžiaugta itin gerais rezultatais, o po oficialios dalies, kaip jau tapo tradicija, vyko mokymai. Mokymai, kuriuose ištarta viena neatsargi frazė, po kurio laiko grįžo bumerangu, tačiau galiausiai virto pasaka su laiminga pabaiga.

Apie Jurgį Šnioką ir jo projektą "Tavo tikslas" iki seminaro girdėti neteko. Kuo visų dėmesį patraukė ir netgi prikaustė Jurgis buvo tai, kad jis nesivadovavo "knygyne" ir jau daug kartų girdėta išmintimi, o dalijosi praktiniais patarimais, drąsiai ir užtikrintai mus plakė skaudžiomis tiesomis, kurias, garantuoju, auditorijai girdėti buvo tikrai nepatogu. Seminaro pike Jurgis nekaltai pasiūlė atsistoti keletui žmonių, išsikelti 3 mėnesių tikslus ir pasakyti juos viešai. Atrodo nekalta, taip esame darę jau daug kartų, tačiau Jurgis pridėjo dar vieną - įsipareigojimo - elementą, t.y., kas bus, jei nepasieksi to tikslo. Pasižadėti, kažką leptelėti euforijos pagautam labai lengva, bet pagalvoti, jog reikės realiai už savo žodžius atsakyti veiksmais ir pasekmėmis - daug sunkiau.

Pasipylė variantai iš salės - išsilaikyti "teises", įvykdyti 5 NT pardavimo sandorius, pasirašyti tam tikrą skaičių tarpininkavimo sutarčių ir taip toliau, ir panašiai. Ir tada atėjo mano eilė. Nežinau, kas dėjosi mano galvoje, kai leptelėjau "aš numesiu 10 kg. per 3 mėnesius ARBA "statau" visam savo biurui pietus". Pas mus biure - virš 30 žmonių, tad pasekmės jau turėtų savo kainą. Bet didesnė kaina man buvo ne finansinė, o nesėkmės. Juk šį pasižadėjimą ištariau savo komandos akivaizdoje - kaip mane vertins komanda, jei aš, lengvai paleidęs pažadą į laisvę, nepaversiu jo rezultatu?

Tiesa, daugiau nei du mėnesius dėl šio pažado tikrai nesiėmiau jokių veiksmų, o pasiteisinimų tam galima prigalvoti devynias galybes: juk ir klientų vakarėliai, ir darbo baliai, ir šventės, ir didysis Kūčių persivalgymas, ir saldumyndieniai, ir ai-visai-noriu-picos.  Nors tuo laiku svorio nesimatavau, bet, nuo prie startinės 84 kg. žymos, manau, kad prisidėjo dar bent pora kilogramų iš aukščiau išvardintos veiklos. Nors per tą laiką ilsėjausi Druskininkuose, gana reguliariai vaikščiojau į sporto klubą, tačiau nuolatinis mieguistumas, energijos trūkumas, prastas miegas ir ūmūs nugaros skausmai signalizavo viena - reikia imtis veiksmų ir nedelsiant. Sausiui įpusėjus reikėjo apsispręsti, ar laidoju savo pažadą, nulenkiu galvą ir pripažįstu, kad nekontroliuoju ne tik savo žodžių, bet ir valgymo įpročių bei valios, ar dedu visas pastangas pasiekti tikslą, kol laiko dar yra.

Sausio 19-ąją svarstyklės rodė 82,3 kg. Kaip per beveik du su pusę mėnesio - tikrai nedidelis progresas. Akivaizdu, jog esamais veiksmais ir valgymo įpročiais rezultatą pasiekti tikėtis buvo naivoka. Tačiau tada įvyko lūžis - aš tvirtai apsisprendžiau, jog man reikia geresnės savijautos, man reikia sveikiau maitintis, man reikia atsisakyti tam tikrų įpročių ir į jų vietą išsiugdyti naujus ir aš noriu būti savo žodžių ir gyvenimo šeimininkas. Motyvacijos - per akis. Tad startuojam!

Tikslo ketinau siekti labai paprastais būdais: pirmiausia, sveikiau ir reguliariau maitintis bei mažinti porcijas, didinti fizinį aktyvumą ir kokybiškai ilsėtis. Bet, kaip sakoma, tu, žmogus, planuoji, o Dievas juokiasi. Taip nutiko ir man. Matyt, reikėjo kažkokio išbandymo, kuris patikrintų, ar tvirtai ketinu siekti šio tikslo, ar tai tebuvo momentinis pyktis ant savęs. Taigi, vos po 3 dienų, kai pradėjau laikytis programos, žaisdamas krepšinį susilaužiau pirštą. Ką tai reiškė? Ogi tai, jog pirmą kartą buvau sugipsuota ranka, o pertrauka nuo vieno iš sėkmės ingredientų - aktyvaus sporto - buvo priverstina. Teko ieškoti alternatyvų. Ir tada į pagalbą atėjo senas, bet puikiai veikiantis metodas - pasivaikščiojimai. Sukau ratus aplink Lazdynus pavakarėmis, o dieną pertraukas darbo metu versdavau vis naujų maršrutų po Senamiestį paieškomis. Ir nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar -15, dažniausiai gryname ore praleisdavau bent po valandą per dieną. Maršrutus irgi stengdavausi planuoti tokius, kur reikėdavo kopti į įkalnes, leistis nuokalnėmis bei eiti lygiu keliu. Ir nors pradžioje kojos pavargdavo greičiau, ilgainiui bendra fizinė ištvermė gerokai padidėjo atliekant šį itin paprastą ir visiems prieinamą pratimą.

Kalbant apie mitybą, tai daugiausiai rezultatų davė porcijų mažinimas, nesveiko maisto pakeitimas sveiku bei "moteriškas triukas" nevalgyti po 18 valandos. Pastebėjau paprastą dalyką - kuo mažiau valgau, tuo mažiau noriu. Mane pažįstantys puikiai žino kaip mėgstu saldumynus, tačiau jų atsisakius pranyko ir nuolatinis alkio jausmas, privedęs prie viršsvorio. Kartais, po ne itin didelės porcijos pietų, paskutinis patiekalas tą dieną būdavo 15 valandą suvalgytas obuolys. Ir jokio išsekimo, jokio nuovargio, atvirkščiai - energijos būdavo gerokai daugiau, nei turint magiškus 84 kilogramus.

Bet reikėjo 74 kilogramų, o kelias iki jų, po pirmų kelių itin sėkmingų dienų, neatrodė toks paprastas ir iki paskutinės akimirkos sunku buvo pasakyti, pavyks man, ar ne. Be abejo, prie geros savijautos prisidėjo ir kokybiškas poilsis, kadangi darbo dienomis stengdavausi į sapną panirti ne vėliau 22 valandos, o ir savaitgalį neužsinaktinėti iki ilgiau, nei vidurnakčio.



Ilgainiui išnyko visos problemos, dėl kurių ir ryžausi šiam eksperimentui: mieguistumas, energijos trūkumas, ūmūs nugaros skausmai, prastas miegas, ar besaikis alkis bei saldumynų ir kito nesveiko maisto poreikis. Gundymų, žinoma, buvo įvairių, nes ir kolegos viliodavo tortais, traškučiais, picomis (teisybės dėlei pripažįstu, kad teko pica pasivaišinti), kitais skanėstais, bei nuolat traukdavo per dantį dėl būsimų pietų.

Šiandien išaušo lygiai trys mėnesiai nuo mano spontaniško pasisakymo didelėje auditorijoje. Paskutinės 3 nakties valandos virto tikra kančia, kadangi vakar, norėdamas sėkmingai finišuoti, pasidariau iškrovos dieną. Vis dėlto, užlipus ant svarstyklių maloniai nustebau, pamatęs magiškus skaičius - 73,9!

Džiaugiuosi, jog galėjau suimti save į rankas, apsispręsti eiti pokyčių keliu ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Džiaugiuosi, jog galėjau savo komandai asmeniniu pavyzdžiu parodyti, jog pažadai nėra vien tik žodžiai. Esu laimingas dėl pagerėjusios savijautos, išvaizdos, padidėjusios ištvermės ir energijos bei sumažėjusio maisto poreikio. Smagu ir tai, jog galėjau apie tai čia parašyti. Kai pagalvoji, paskutinis įrašas čia buvo prieš beveik ketverius metus...

Kas bus toliau? Esu prisiklausęs gausybę istorijų, tikiu, kad tokių girdėjai ir tu, kai žmogus, atsikratęs viršsvorio, po kurio laiko vėl "atsileidžia" ir svoris sugrįžta su kaupu. Viliuosi, jog mano istorija bus kitokia. Kodėl? Nes ir toliau ketinu laikytis įpročių, kurie mane atvedė prie šio rezultato. Yra populiariai teigiama, jog tam, kad susiformuotų įprotis, reikia 21 dienos. Kaip žino šio tinklaraščio skaitytojai, anksčiau esu bandęs įvairiausių saviugdos eksperimentų. Tačiau sunku prisiminti bent vieną, kuris kėlė tiek daug pozityvių emocijų kaip šis. Juk, kai nori, kai tiki, kad pasieksi ir atlieki veiksmus - viskas tampa įmanoma!