Biblioteka: Spencer Johnson. "Kas paėmė mano sūrį?"

2013-02-11 ·
Lietuvos nepriklausomybė ir išsilaisvinimas iš Sovietų Sąjungos gniaužtų prieš daugiau nei 20 metų ne kiekvieną privertė šokinėti iš džiaugsmo, kai nutilo vienybę liudijančių dainų akordai bei išblėso pirminė euforija. Ironiškai graudu, kai daugelis vyresnių nei keturiasdešimties metų sulaukusių žmonių pastaruosius du dešimtmečius gyvena pagal buvusios santvarkos dėsnius, o ašaros tarsi sunkiasi akyse supratus, jog Didžiosios tėvynės suformuotas požiūris juos lydės iki paskutinio atodūsio. Kaip atsikratyti praeities laikų nostalgijos bei žengti koja kojon su čia ir dabar vykstančiais pokyčiais?

Spencer Johnson alegorinis pasakojimas "Kas paėmė mano sūrį?" - visai ne apie mūsų tautos realijas. Ši daugelio įmonių vadovų palankių įvertinimų susilaukusi knyga tiks ne tik "Rokiškio sūrio" darbuotojams. Kas sieja sūrį, įmonių vadovus bei Lietuvos valstybę ir jos žmones? Pokyčiai!

Visai nenuostabu, jog savo rašytojo karjerą Spenceris Johnsonas pradėjo nuo vaikams pritaikytų biografijų rašymo, iš kurių dienos šviesą išvydo 15 knygų. Vėliau šis diplomuotas psichologas į pagalbą pasitelkė vadybos konsultantą bei knygų autorių Keną Blanchardą ir taip gimė "Vienos minutės vadybininkas". Tarp dviejų minėtų projektų įsiterpė ir mūsų šiandien aptariama knyga "Kas paėmė mano sūrį", kurią vaikai skaitys kaip nuotaikingą ir pamokančią pasakėčią, o suaugę atpažins aštriausius savo charakterio kampus, gaus patarimų, kaip juos gludinti.

"Kas paėmė mano sūrį" - knyga, kurioje pasakojama keturių veikėjų istorija, jų gebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos bei rasti palankiausią sprendimą. Keturi skirtingų charakterių peliukai kasdien vis keliauja pasiimti jiems skirtą sūrio davinį. Ilgainiui jie pripranta prie šios prabangos ir ne tik, kad nustemba, kai vieną kartą sūrio nebelieka, bet ir reaguoja labai emocionaliai: vienas pradeda piktintis, nes sūris - jo ir tik jam jis priklauso, tad kas gali taip įžūliai elgtis su jo turtu, kitas - svarsto, ar sūrio nebuvimas laikinas, ar gerieji laikai baigėsi, dar du negalvoja ir nesvarsto, o ieško naujų sūrio klodų labirinte.

Kaip parodo tolesnė šios istorijos tęstis, labiausiai laimi tie du peliukai, kurie matydami nepalankią situaciją stengiasi ieškoti ne kaltųjų, o sprendimų ir uoliai naršo vis naujas labirinto kerteles su vienintele viltimi - rasti sūrio. Tuo tarpu kiti du, daugiausia įtakojami vieno užsispyrusio ir kategoriško peliuko, kasdien kartoja savo kelionę ten, kur sūrio jau nebėra, o kiekviena diena skatina ne ieškoti kelių, bet vis labiau kaltinti tuos, kurie atėmė tai, kas, kaip klaidinga manoma, jiems priklausė. Galiausiai lankstesnis ir mažiau kategoriškas peliukas palieka savo negatyvųjį draugą jam gerai pažįstamoje labirinto vietoje ir iškeliauja ieškoti neatrastų sūrio horizontų. Ir randa. O radęs pamato ne tik gausybę naujų bei iki šiol neragautų sūrio rūšių, tačiau ir du kitus peliukus, kurie šia sūrio oaze mėgaujasi jau seniai.

Spencerio Johnsono pasakojimas puikiai iliustruoja ir pradžioje minėtą sovietinio mąstymo liekaną, kuri nuolat pasireiškia žodžių junginiais "man turi duoti", "man priklauso", "valdžia privalo", be to, parodo, koks galas gali laukti tų, kurie nesistengia ieškoti sprendimo, nes pernelyg daug laiko ir pastangų skiria bereikšmėms kaltojo paieškoms.

Kaip elgtis susidūrus su pokyčiais? Į ką atkreipti dėmesį? Kaip analizuoti save ir rasti atsakymus į nerimą keliančius klausimus? Koks požiūris veda į pražūtį? Kiek įtakos mūsų veiksmams turi principai bei kokios tokių veiksmų pasekmės? Šie klausimai - vieni iš pagrindinių, aplink kuriuos ir sukasi ši vaizdinga Spencerio Johnsono alegorija.

"Kas paėmė mano sūrį" - istorija, kuri aktuali kiekvienam iš mūsų bet kokiu laiku. Nereikia krizės, kad įvyktų pokyčiai. Nereikia pasiekti dugno, kad vėl startuotum su nauja energija. Nereikia prieiti liepto galo, kad surastum kryptį. Dabar kaip niekada anksčiau gyvename laikais, kai viskas keičiasi žaibišku greičiu. Ir tik tie, kuriems pavyks žengti koja kojon su pokyčiais, sugebės kaskart atrasti savo sūrio slėptuvę iš naujo.

Įvertinimas: 8/10.

Kitą pirmadienį (13-02-18) apžvelgsiu vieno turtingiausių žmonių - Warreno Buffetto biografiją, kurią parašė Alice Schroeder bei pavadino "Sniego gniūžte". Kokiu žmogumi reikia būti, jog taptum geriausiu pasaulio investuotoju? Atsakymas į šį ir daug kitų klausimų jau kitą pirmadienį.