3 asmeninių finansų biudžeto vedimo būdai

2013-02-13 ·
Apie būtinybę žinoti, kur dingsta pinigai rašomos knygos, vedami seminarai, patarimų šia tema nešykšti ne tik ekonomistai, bet ir populiarumo besivaikantys portalai, tačiau paprastam žmogui natūraliai kyla klausimas - kas man iš to? Dažnas man paprieštarautų, motyvuodamas, jog gyvena nuo algos iki algos, tad ar su biudžetu, ar be, išleis viską iki paskutinio cento. Suabejočiau. Asmeninė patirtis rodo, jog pradėjus planuoti savo asmeninių finansų biudžetą, sutaupyti pavykdavo daugiau, nei iki tol. Kaip to pavyko pasiekti?

Praėjusią savaitę aprašiau 3 pajamų/išlaidų žurnalo vedimo metodus. Simboliška, tačiau šiandien pateiksiu 3 būdus vesti asmeninių finansų biudžetą nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio, tad kiekvienas pagal savo finansinio išprusimo lygį galės pritaikyti šią naudingą informaciją. Praėjusį kartą kiekvienam iš 3 pajamų/išlaidų žurnalo vedimo variantų naudojome skirtingas priemones: žymėjimą popieriuje, kompiuteryje bei mobiliajame telefone. Šįkart būsime vieningi - visiems būdams naudosime kompiuterį, tik skirsis biudžeto detalumas.

1. Pirminis biudžetas.

Pliusai: puiki galimybė pradėti ne tik stebėti savo pajamas/išlaidas, tačiau ir planuoti;
Minusai: trūksta detalių, vaizdas pernelyg bendrinis;
Kaip tai veikia: sukuriame 4 kategorijas: vieną - pajamų (atlyginimas) ir tris išlaidų (būtiniausios išlaidos, įsipareigojimai, kitos išlaidos). Pagal pajamų išlaidų žurnalą suplanuojame, kokio dydžio suma kiekvienai iš kategorijų bus skirta, o po mėnesio įvertiname, kaip sekėsi laikytis plano.
Komentaras: Kad ir kaip to norėtųsi dažniau, retam iš mūsų pajamos įplaukia dažniau, nei dukart per mėnesį, todėl detaliau skirstyti pajamas prasmė menka. Prie būtiniausių išlaidų priskirčiau tas, be kurių tikrai neįmanoma apsisukti: išlaidos maistui, komunaliniams mokesčiams, kelionei į darbą, higienai. Be visų kitų išlaidų (su retomis išimtimis) galima išgyventi. Kitoje - įsipareigojimų - kategorijoje  reiktų sudėti visų turimų vartojimo (vartojimo kreditai, lizingai, kreditinės kortelės, studijų kreditai, būsto paskola) įmokų sumą. Paskutinė kategorija ir sukelia daugiausiai sunkumų, nes praktiškai viskas, kas nepapuola į pirmąsias dvi kategorijas, turėtų patekti į trečiąją, o joje toli gražu ne visada ir ne viskas yra tiek svarbu, jog būtinai reiktų tą pirkti akimirksniu. Užduotis bet kuriuo atveju yra paprasta - kad pajamos būtų didesnės už išlaidas.

2. Išsamus pajamų/išlaidų biudžetas.


Pliusai: daugiau konkretumo, todėl lengviau planuoti biudžetą;
Minusai: daugiau laiko skirtingų kategorijų analizei, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per sudėtinga;
Kaip tai veikia: tiek pajamoms, tiek išlaidoms sukuriame tiek kategorijų, kiek reikia. Biudžetą sudarome pagal tai, kiek preliminariai gauname/išleidžiame pagal pajamų/išlaidų žurnalą.
Komentaras: vien pajamų kategorijų gali būti beveik 10: atlyginimas, papildomas darbas, grąžinamos lėšos (pvz., iš VMI), grąžinamos skolos, palūkanos, šeimos narių ar giminaičių skirti ar įvairiomis progomis dovanoti pinigai ir t.t. Išlaidų skirstymas - labai subjektyvus dalykas, tačiau vargu, ar išvengsite išlaidų transportui, maistui, asmeninei higienai, komunaliniams mokesčiams, dovanoms ir, jei turite tokių, įsipareigojimų mėnesio įmokoms. Kiekvieną iš kategorijų būtų galima skaidyti dar smulkiau: pvz., maistą į produktus, gėrimus,  užkandžius, pietus, viešojo maitinimo įstaigose išleistus pinigus, ir t.t. Žodžiu, galima skirstyti taip smulkiai, kaip tik norisi. Tokiu atveju planuoti biudžetą gerokai lengviau, nes, jei nuspręsite, jog kavinėse šį mėnesį galite išleisti iki tam tikros sumos, tai mažiausia, ką ta suma pasieks, kai ją pamatysite kas savaitę stebėdami, kaip sekasi laikytis plano, bus paskatinimas susimąstyti ir arba pasidžiaugti, arba kritiškiau įvertinti neplanuotas išlaidas.


3. Išsamus pajamų/išlaidų bei mokėtojų/gavėjų biudžetas.

Pliusai: itin didelis konkretumas ir aiškumas;
Minusai: atima daug laiko, sudėtinga priprasti, neturint tinkamų programų gali pasirodyti atgrasiai;
Kaip tai veikia: kaip ir prieš tai minėtam metodui, sukuriame tiek pajamų ir išlaidų kategorijų, kiek reikia. Dar daugiau - sukuriame tiek mokėtojų bei gavėjų, kiek mums sumokėjo arba pas kuriuos mes išleidome savo pinigus.
Komentaras: Tai gali pasirodyti tarsi beprotybė, tiesa? Kurių velnių man žinoti, kiek aš, tarkim, praėjusį spalį išleidau "Maximoje"? Vis dėlto, galima eiti ir dar giliau - kiekvienai operacijai (kitaip sakant, kiekvieną kartą gavus ar išleidus pinigų) priskirti ne tik pajamų/išlaidų kategoriją, ne tik mokėtoją/gavėją, tačiau ir sąskaitą bei mokėjimo būdą. Tiems, kam reikia itin didelio tikslumo, toks būdas tiks, nors man labai sudėtinga suprasti, koks tikslas riboti, tarkim, pinigus, kuriuos aš išleidžiu konkrečioje parduotuvėje. Na, nebent aš ten išleidžiu nedovanotinai daug ir noriu išleisti mažiau. Kartais tenka girdėti, jog žmogus norėtų sumažinti vienoje ar kitoje parduotuvėje ar kavinėje išleidžiamų pinigų sumą. Tokiu atveju šis biudžeto vedimo metodas - kaip tik jam!

Teisybės dėlei noriu pasakyti, jog pats biudžetas savaime nesumažins jūsų išlaidų ir nepadidins pajamų. Tam, kad padidėtų atotrūkis tarp to, ką gaunate ir to, kas iškeliauja iš kišenės, reikia uoliai ir stropiai vesti pajamų/išlaidų žurnalą, kritiškai įvertinti kiekvieną operaciją, ieškoti sprendimų, kaip atsisakyti nereikalingų išlaidų bei suplanuoti realų biudžetą kitam mėnesiui. Iš patirties galiu pasakyti, jog pradžioje visada kyla pagunda pernelyg gerai įvertinti savo būsimą elgesį su pinigais, todėl dažniausiai pirmus mėnesius, didele dalimi dėl neracionaliai suplanuoto biudžeto, galimi prasilenkimai tarp "norėjau" ir "yra". Vis dėlto, jei tai taps įpročiu kas savaite įvertinti savo finansinę to mėnesio būklę ir imtis reikalingų veiksmų - ilgainiui bus galima atrasti resursų ten, kur anksčiau atrodė neįmanoma.

Asmeninių finansų valdymas gali atrodyti nuobodus, sudėtingas, daug laiko ir apmąstymų reikalaujantis užsiėmimas. Žvelgiant į savo finansinį veidrodį gali apimti panašus jausmą į tą, kuris sukyla stebint gerokai pro šalį traukiantį, bet savo vokaliniais gebėjimais itin pasitikintį scenos naujoką ar erotinę filmo sceną, kai kambaryje kartu yra tėvai. Vis dėlto, jei darbui skiriame 8 valandas per dieną, skirkime 1 valandą per savaitę tam, kuo mus tas darbas aprūpina. Nes tik aiški diagnozė gali padėti pakeisti situaciją.