Po 7 žingsnių: skolų eiliškumas

2013-01-30 ·


Turiu dvi naujienas: gerą ir blogą. Pradėsiu, tradiciškai, nuo blogos - praėjusią savaitę baigėme "7 žingsnių į finansinę laisvę" programą. Geroji naujiena ta, jog tuo tiek mano, tiek jūsų kelionė po platų asmeninių finansų pasaulį nesibaigia, todėl trečiadienis ir toliau bus ta diena, kai pinigai ir patarimai kaip juos valdyti grieš pirmuoju smuiku.

Vos atslūgus "7 žingsnių į finansinę laisvę" karštinei, grįžtu prie vieno iš etapų joje - visų vartojimo įsipareigojimų padengimo naudojantis skolų sniego gniūžtės principu. Pasiūlytas skolų atakavimo eiliškumas išprovokavo audringas diskusijas, o tai man nesukėlė jokios nuostabos - įvairių bei netgi visame pasaulyje garsių finansų konsultantų nuomonės šiuo klausimu skiriasi iki šiol. Tad kokie yra kiekvieno jų siūlomo būdo pliusai ir minusai?


Renkantis kelią, kuriuo eisite norėdami pasiekti savo kredito grąžinimo finišo tiesiąją, paprastai reikia įvertinti tris parametrus: įmokos dydį, palūkanas bei kredito likutį. Tokiu atveju susiduriame su 6 kredito grąžinimo eiliškumo variantais:

1. Didžiausia įmoka. 
Pliusai: greičiausias, bet nebūtinai tiesiausias maršrutas;
Minusai: mažesnis einamųjų lėšų likutis;
Komentaras: Skolų sniego gniūžtės principas taip vadinamas todėl, kad, padengus vieną įsipareigojimą, visa iki šiol jam skirta suma perkeliama kitam įsipareigojimui dengti. Pavyzdžiui, didžiausią mėnesio įmoką atsiriekdavo kreditinė kortelė, už kurią mokėdavote 500 litų. Pilnai padengus šį įsipareigojimą, tie 500 litų pridedami prie antro pagal įmokos dydį įsipareigojimo - išsimokėtinai pirkto kompiuterio, kiekvieną mėnesį kainuojančio po 200 litų. Taigi, viską sudėjus gauname 700 litų. Toks būdas naudingas tiems, kurie turi užtektinai "laisvų pinigų" spartesniam įsipareigojimų dengimui. Vis dėlto, jei finansinė padėtis nėra stabili, tokio būdo nerekomenduočiau, kadangi ilgainiui pasikeitus finansinei situacijai, galima susidurti su dar didesniais sunkumais, nei iki apsisprendimo greitai susitvarkyti su skolomis.

2. Didžiausios palūkanos
.

Pliusai: mažiau "permokėtų" palūkanų;
Minusai: nėra ryšio su kredito likučiu bei mokama įmoka, todėl gali stigti nuoseklumo;
Komentaras: Šis būdas - vienas iš populiariausiųjų. Atrodo, logiška - kuo greičiau kibsime į atlapus tiems įsipareigojimams, už kuriuos mokame didžiausias palūkanas, tuo greičiau nustosime pildyti finansinių institucijų vadovų pilvus bei ilgainiui mokėsime už tai, ką iš tikrųjų pasiskolinome, o ne "skolos mokestį". Vis dėlto, tiems, kurie aklai tiki tokio būdo pranašumu, rekomenduoju įvertinti ir kredito likučio bei įmokos faktorius.

3. Didžiausias kredito likutis.

Pliusai: galimybė nusimesti didžiausią naštos dalį;
Minusai: ilgesnis rezultatų suvokimo laikotarpis;
Komentaras: Mano originaliai pasirinktas būdas dar prieš atrandant "7 žingsnių į finansinę laisvę" programą. Motyvas labai paprastas - atsikračius didžiausio balasto, vėliau bus tik lengviau. Vis dėlto, pradžioje buvo tam tikrų dvejonių, ar tai tikrai geriausias būdas, nes jo vaisius gali raškyti toli gražu ne iškart, tad reikėjo didelių valios pastangų tęsti pradėtą kelią. Pasiektas rezultatas ne tik nudžiugino, bet ir įkvėpė laikytis savo plano.

4. Mažiausia įmoka.

Pliusai: mažiausiai papildomų lėšų reikalaujantis sprendimas;
Minusai: savo ruožtu, toks metodas pareikalaus daugiausiai laiko;
Komentaras: Toks būdas, visų pirma, nė trupučio neprimena "sniego gniūžtės", geriausiu atveju - snaigę. Iki apsisprendimo išbandyti "skolų sniego gniūžtės" metodą jūs ir taip mokėjote minimalias įmokas, tad tam tikras priedas prie mažiausios įmokos mažai ką pakeistų. Be abejo, tai geriau, nei nieko, tačiau bandymas lipdyti sniego gniūžtę iš mažų pavienių snaigių gali užtrukti ir keletą metų, o per tą laiką galite prarasti motyvaciją, nes tokiu būdu pasiektuose rezultatuose įkvėpimo semtis bus sunkoka.

5. Mažiausios palūkanos.

Pliusai: papildomai dengiami įsipareigojimai;
Minusai: labiau savęs apgaudinėjimas, nei efektyvus metodas;
Komentaras: Iš visų paminėtų būdų šį pateisinti man sudėtingiausia, nes tai finansiškai žalingiausias skolų eiliškumo modelis. Juk "skolų sniego gniūžtės" esmė yra ne tik greičiau padengti įsipareigojimus, tačiau ir tokiu būdu sumokėti mažiau palūkanų, prarandant mažiau pinigų. Jau geriau pasirinkti bet kurį iš likusių 5 būdų metant monetą, nei šį. O geriausia, mano nuomone, rinktis tarp 1, 2 ir 6 būdų.

6. Mažiausias kredito likutis.

Pliusai: psichologinis komfortas pasiekus pirmas pergales;
Minusai: didžiausių įsipareigojimų dengimas - priešaky;
Komentaras: "7 žingsnių į finansinę laisvę" rekomenduojamas modelis. Tiesa, finansiškai gal tai ir nėra optimalus sprendimas, bet jis daugiau koncentruotas į žmogaus psichologiją. 20% žmogaus elgesio lemia jo žinios, o 80% įpročiai bei psichologija. Pradėję nuo įsipareigojimo, kurio kredito likutis mažiausias, mes greičiausiai pasieksime pirmą mažą pergalę, o tai motyvuos judėti toliau ir su dar didesne sparta gesinti likusių įsipareigojimų fakelus. Natūralu, jog šiame kelyje teks susvyruoti, suabejoti. Tokias dvejones puikiai išsklaidys prisiminimas apie tuos jau laimėtus mūšius, o tai pasitarnaus laimint ir karą.

Štai ir aptarėme visus 6 kreditų grąžinimo eiliškumo variantus. Kiekvienas iš jų turi savų privalumų ir trūkumų.  Iš patirties galiu pasakyti, jog geriausia nepervertinti savo galimybių, planuoti su rezervu, nes per tuos kelis metus, kol kovosite su savo trumpalaikiais finansiniais sutrikimais, gali įvykti ir nenumatytų pokyčių, kurie skaudžiai smogs jūsų pasiryžimui lipdyti snaigę prie snaigės skolų sniego gniūžtėje. Svarbiausia pasirinkti tokį metodą, kuris jums tiktų labiausiai. Geriau jau išbandyti visus 6 ir rasti sau tinkamą, nei tikėtis, kad išauš diena, kai visos skolos bus savaime nurašytos, ar, dar blogiau, toliau riedėti skolų auginimo ekspresu. 

Ieškokite ir rasite savo teisingą kelią. Kaip sakė Aristotelis, tik teisingi veiksmai gali pagerinti mūsų padėtį. 



read more "Po 7 žingsnių: skolų eiliškumas"

Biblioteka: Dale Carnegie. "Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi"

2013-01-28 ·

Nerimas - neatsiejamas mūsų kasdienybės palydovas. O ir nerimaujame dažniausiai dėl to, ko negalime pakeisti. Mūsų smegenų grotuvuose vis sukasi tai praeities prisiminimų plokštelės, tai dabarties akimirkų virtinė, o galiausiai - numanomų, tačiau nebūtinai įvyksiančių dalykų baimės simfonijos diskai. Kaip nutildyti šią muziką ir mėgautis ramybės tyla?

Vieno iš sėkmės psichologijos pradininkų Dale'o Carnegie knyga "Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi" savaime nenuims rūpesčių bei išgyvenimų naštos. Vis dėlto, vaizdingų pavyzdžių joje tiek daug, kad dažnai pagausite save klausiant, ar rašoma buvo ne apie jus.

Kad nerimas ilgą laiką lydėjo ir patį knygos autorių geriausiai iliustruoja kai kurių šaltinių minimas faktas, jog D. Carnegie iš gyvenimo pasitraukė savo noru. O nerimauti būta dėl ko: vaikystė neturtingoje šeimoje, keli nesėkmingi bandymai užsidirbti duonos kąsniui pardavinėjant įvairias prekes, po to sekęs bedarbystės laikotarpis. Ir kai atrodė, jog gyvenimo šviesą netrukus užgoš keli vienas ant kito gulantys juodų tonų sluoksniai, D. Carnegie sugalvojo rengti viešojo kalbėjimo kursus suaugusiems Niujorke. Ilgainiui šie kursai tapo tokie populiarūs, jog jų autoriui garantavo tuo laiku didžiulį - 2.000 dolerių mėnesio atlygį. Didelė dalis tų kursų medžiagos puikiai pasitarnavo rašant bestseleriu iki šių dienų išlikusią knygą "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms", apie kurią "Bibliotekos" rubrikoje dar tikrai pakalbėsime.

Kadangi viešasis kalbėjimas be nerimo ir streso yra praktiškai neįsivaizduojamas,  tai paskatino D. Carnegie giliau pažvelgti į šios problemos esmę, o savo atradimus aprašyti  knygoje "Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi". Autorius rašo sau būdingu stiliumi, kiekvieną svarbesnę detalę iliustruodamas pavyzdžiu bei apibendrindamas, o tai padeda ne tik paprasčiau įsisavinti informaciją, tačiau ir paskatina veikti.

Anot žymaus saviugdos praktiko, pagrindiniai dalykai, kurie mus neramina bei trukdo gyventi yra tie, kurių įtakoti mes negalime. Be to, mes linkę sureikšminti esamų rūpesčių mastą, suabejoti savimi, mus supančia aplinka, mūsų veiksmų tikslingumu ar apskritai viso gyvenimo prasme. Knygoje naujomis spalvomis sutviska puikiai visiems žinoma tiesa, jog nieko nėra pastoviau už laikinumą, o dėl to sielvartauti nederėtų. Juk dažnai prisiminus, kokios didelės anksčiau atrodė tuometinės problemos, mus apima juokas ir suprantame, jog nebuvo viskas taip blogai, kaip atrodė. Įdomu, kaip pasikeistų gyvenimas, jei pavyktų iškart reaguoti be visur aplink išsitaškančio neigiamų emocijų kokteilio?

Praėjusią savaitę minėjau, jog pasidalinsiu patirtimi, kurią sukaupiau pusę metų taikydamas šioje knygoje minimus dėsnius. Kadangi esu labai emocingas, tai iki tol į įvykius reaguodavau karštai, nors blaiviu protu puikiai suprasdavau, jog toks būdas dažniausiai kenkia man pačiam. Pritaikęs šioje knygoje aprašytus principus, ne tik supratau, bet ir kiekvienu atveju stengiuosi iki minimumo sumažinti audringą savo reakciją į gyvenimo kelionėje pasitaikiusią, o gal tik minčių horizonte menką daigelį išleidusią kliūties piktžolę, nes visuomet įsijungia priminimas: juk nieko tokio neatsitiko, pasaulis nesugriuvo, žmonės nemirė, todėl žiūrėk, kaip gali šitą situaciją išspręsti.

Kaip pažadinti tokią ramybę savyje? Kaip atrasti save ir išmokti džiaugtis savimi tokiu, koks esi? Kaip pasitikti iššūkius ir duoti atkirtį? Kaip tinkamai priimti kritiką ir atsikratyti "ką žmonės pasakys" fenomeno baimės? Kokia nuovargio reikšmė mūsų psichologinei būsenai? Kaip išsiveržti iš nuobodulio gniaužtų? Pagaliau, kokie pirmieji depresijos įveikimo žingsniai? Šie klausimai - tik dalis aktualių temų, kurios išsamiai bus išnagrinėtos šioje Dale Carnegie knygoje.

"Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi" - ne tik knygos pavadinimas, tačiau ir labai svarbus klausimas mums visiems. Asmeniškai galiu patvirtinti, jog jei šią knygą ne tik lydėsite akimis, tačiau joje įspaustos tiesos paliks žymę ir jūsų gyvenime, tai ilgainiui nerimas iškels baltą vėliavą bei duos pradžią vidinės ramybės bei užtikrintumo kupinam gyvenimui.

Įvertinimas: 7/10.

Kitą pirmadienį (13-02-04) pasikalbėsime verslo iliuzijas bei mitus. Kadangi verslas prasideda nuo žmogaus, klaidingas suvokimas apie tai, ko iš tikrųjų reikia verslui pradėti, o paskui - jį plėtoti, ilgam įkūnija entuziastingus žmones į visų galų meistrus, o ne į stabilumą bei plėtrą užtikrinančius varovus. Įtraukianti Michael Gerber knyga "Verslo mitas" padės atskirti auksą nuo pelenų.



read more "Biblioteka: Dale Carnegie. "Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi""

Ką įvairūs žmonės perka gavę atlyginimą?

2013-01-25 ·

Penktadienis. Turbūt labiau, nei šios dienos bei artėjančio savaitgalio kiekvienas dirbantysis laukia dienos, kuri nebūtinai sutampa su savaitgalio išvakarėmis - algadienio. Dar viena finansinė injekcija dažnam reiškia trumpalaikę šventę bei gausybės mėnesio įmokų laukiančių ryklių momentinį pašėrimą. Kitiems to vos užtenka duonos kąsniui. Kiti, atvirkščiai, net nepajunta to papilnėjusios sąskaitos efekto, nes ir turimų pinigų pilnai užtektų dar bent metams, jei šiandien nuspręstų nebedirbti. Kaip nutinka, kad vieniems atlyginimas reikalingas tarsi gurkšnis šviežio oro, o kitiems tai tik smulkmena?

Galima sakyti, jog vieniems tiesiog pasisekė, nes jie gimė turtingose šeimose, susirado turtingus vyrus, žmonas ar laimėjo milijoną loterijoje bei sugebėjo tų pinigų nepaleisti vėjais. Vis dėlto, didžioji dalis tų, kurie rikiuojasi pirmosiose "Forbes" sudaromo turtingųjų sąrašo gretose, buvo kilę iš neturtingų ar bent jau vidurinės klasės šeimų ir turtus susikrovė patys. Kad ir jauniausieji pasaulio milijardieriai - "Facebook" kūrėjai Dustinas Moskovitzas ir Markas Zuckerbergas sėkmės paukštę pagavo savo rankomis. Natūraliai kyla klausimas, kodėl vieni turtėja, o kiti - skursta?

Taip yra dėl to, kad vargšai, vidurinioji klasė bei turtingieji savo atlyginimą išleidžia visai kitaip. Kaip? Prieš atsakant į šį klausimą, visų pirma reikia įsivardinti keturis pagrindinius terminus, kuriuos žmonės traktuoja skirtingai:

  1. Pajamos - pinigai, kurie papildo jūsų sąskaitą. Tai gali būti atlyginimas ar kiti pinigai iš darbinės veiklos, o taip pat - investicijų, pasyvios pajamos.
  2. Išlaidos - pinigai, kuriuos išleidžiate. 
  3. Turtas - tai, kas sukuria pajamas. Čia žmonės dažniausiai klysta turtu laikydami namą ar butą, mašiną ir panašius daiktus, nes šie dalykai ne tik, kad nesukuria pajamų, bet jų išlaikymui (o dažniausiai ir įsigijimui, jei pirkame su paskola ar lizingu) mes patiriame išlaidų. Turtu aukščiau minėti daiktai gali būti tik tada, kai jų sukuriamos pajamos viršija jų išlaikymui bei įsigijimui skiriamas išlaidas.
  4. Įsipareigojimai - tai, dėl ko patiriate išlaidų. Ne tik vartojimo kreditai, kreditinės kortelės, lizingai, būsto kreditai, gyvybės draudimas, tačiau ir butas/namas bei automobilis, jei dėl jo patiriate daugiau išlaidų, o pajamų negaunate (arba gaunate mažiau, nei patiriate išlaidų).

Mano asmeninė praktika rodo, jog toks, atrodytų, paprastų asmeninių finansų terminų aiškinimas sukelia prieštaringų vertinimų. Pasipiktinimas suprantamas - visą gyvenimą žmogus taupė ir investavo į namą, turi nuosavą automobilį, o čia dabar jam kažkas aiškina, jog tai nėra turtas, o įsipareigojimas. Tikėtina, kad dar daugiau aistrų sukels atsakymai į klausimus, ką įvairūs žmonės perka gavę atlyginimą.

Lietuvoje 660.000 žmonių gyvena žemiau skurdo ribos (691 litas per mėnesį), tad nuo jų ir pradėsim. Didele dalimi vargšai ir toliau skursta dėl to, jog neturi teisingų asmeninių finansų valdymo įpročių, arba, paprasčiau tariant, nemoka elgtis su gaunamais pinigais. Pas tokius žmones pinigai ilgai neužsibūna - vos gavę netrukus išleidžia. Ir ne tik dėl to, kad gauna nedaug. Jei pažiūrėtume, ką jie perka, suprastume, jog tai - smulkmenos, kurios visiškai nesprendžia gyvybės-ar-mirties klausimų, o vienintelis pasiteisinimas tokių prekių pirkimui yra maža kaina arba akcija. Lyg kas stovėtų prie kasos su rimbu ir grasintų atimti pinigus, jei jų tučtuojau neišleisi. Esminė problema yra ta, kad jų gaunami pinigai niekada neatnešė ir, greičiausiai, neatneš daugiau pinigų.

Vidurinę klasę mes dažnai tituluojame turtingaisiais. O tam reikia visai nedaug - puošnesnis rūbas, ilgesnės lydinčios merginos kojos ar šviesesni plaukai, prabangesnis automobilis, ištaigingesni namai... O dar jei bendroje nuotraukoje kažkur fone šmėžuoja TV ekrane matytas veidas, diagnozė aiški - turtuolis. Visgi, kai užgęsta prožektoriai ir nusileidžia uždanga, realybė nebespindi taip ryškiai, kaip iš pirmo žvilgsnio. Taip, jie uždirba kelis tūkstančius ir dažniausiai yra gerbiami visuomenėje, tačiau jų elgesys gavus atlyginimą ilgam įspraudžia į viduriniosios klasės rėmus. Gavę atlyginimą jie papildo jau ir taip gausų įsipareigojimų sąrašą. O kodėl ne? Pajamos - stabilios, pats karjeros pikas, tad kam taupyt keletą ar keliasdešimt metų, jei viską galima gauti greitai ir iškart? Tiesa, čia idilė ir baigiasi, nes kas mėnesį reikia mokėti įmokas, kurios ilgainiui viršija gaunamų pajamų sumą. Tada jie tarsi patenka į užburtą ratą, nes kiekvieną mėnesį reikia uždirbti tam tikrą sumą pinigų. Puikus šios kategorijos pavyzdys - aktorius Ramūnas Rudokas. Prieš krizę gaunami honorarai taip susuko aktoriui galvą, jog dar šviesesnio rytojaus viltis leido tikėtis uždirbti tiek, jog to pakaktų paskolos už prabangų namą įmokai. Šios pasakos tęsinį plačiai nušvietė geltonoji mūsų šalelės žiniasklaida. Tokių istorijų per darbo banke metus mačiau ne vieną ir ne dešimt. Vargšus ir vidurinę klasę vienija tai, jog paprastai visos jų pajamos priklauso nuo asmeninių pastangų, o tai reiškia, jog tiek vieni, tiek kiti pinigų turės tik tuo atveju, jei atsiras norinčių mainyti savo pinigus į jų žinias, įgūdžius bei laiką.

Ir jei jums atrodo, kad kitokio varianto paprasčiausiai nėra, o turtingiesiems paprasčiausiai pasisekė arba jie - vagys, pažiūrėkime, kaip jie elgiasi su pinigais, kai šie pakliūna į jų rankas. Turtingieji perka tai, kas jiems sukuria pajamas. Taigi, formulė paprasta - jei nori tapti turtingu, pirk turto, kuris atneš pelno, paprastai tariant - investuok. Investuoti galima labai įvairiai: į akcijas, obligacijas, investicinius fondus, žaliavas, o sukaupus daugiau pinigų - į nekilnojamąjį turtą bei verslus. Jei teisingai investuojama, ilguoju periodu tokios investicijos vidutiniškai atneša 10-12% grąžą, o svarbiausia - nepriklauso nuo tavo asmeninių pastangų kasdien. Visada atsiras tokių, kurie ištrauks paskutinius du šios teorijos paneigimo kozirius - investicijų riziką bei infliaciją. Taip, infliacija suvalgo tam tikrą dalį turimų pinigų, investicijų tam tikru laikotarpiu taip pat gali būti nukritusi, bet, jei metinė infliacija yra 5%, tai geriau po metų turėti 95% savo pinigų vertės, nei juos iššvaistyti ir nė neprisiminti kam.
Vakar teko bendrauti su vieno portalo apie investavimą autoriumi, kuris turi 9 metų investavimo patirtį.  Žmogus, kuris tam tikru savo karjeros periodu buvo itin taupus ir atsidėdavo daugiau nei 50% savo atlyginimo, jau dabar, jei nuspręstų nebedirbti, galėtų iš savo investicijų grąžos patenkinti būtiniausius gyvenimo poreikius. Tokių žmonių yra ir daugiau, o jie - gyvi pavyzdžiai tiems, kurie visu balsu rėkia, jog tai neįmanoma, realybėje taip nebūna, kad pasakomis tikėti mes pernelyg brandūs ir protingi..

Pinigams puikiai tinka priežasties-pasekmės dėsnis. Jei leisite pinigus ant pigių smulkmenų - anksčiau ar vėliau nuskursite, jei didinsite savo įsipareigojimų sąrašą - ilgainiui išlaidos viršys pajamas, tačiau laimė šypsosis tiems, kurie įsigis pajamas atnešančio turto. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turi tiek vargšams, tiek vidurinei klasei būdingų įpročių. Ir tik nuo mūsų priklauso tai ar pakeisime juos į turtingųjų ir galiausiai tokiais tapsime. Viskas prasideda nuo apsisprendimo keistis. Ar tu pasirengęs?



read more "Ką įvairūs žmonės perka gavę atlyginimą?"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 7. Didinti kapitalą ir aukoti

2013-01-23 ·

Daugeliui skaitytojų kilo klausimas: o ką su tais sukauptais pinigais daryti? Kam visą gyvenimą save skriausti, vergauti, stačia galva pasinerti į painų skaičių vandenyną norint suprasti investavimą? Juk tų pinigų į grabą nenusineši ir prieš dievulį nepasipuikuosi...

Pinigai turi paprastą savybę - tiems, kurie moka su jais elgtis, juos suvaldyti, jie yra dosnūs ir padeda pagausinti jau turimus pinigus. Tie, kurie nežino pinigų valdymo taisyklių ir su jais elgiasi lengvabūdiškai bei, vos gavę, išleidžia, anksčiau ar vėliau patiria šaižius pinigų kirčius. Septyni žingsniai, kuriuos pradėjome žengti nuo praėjusio gruodžio, padės rasti kelią į finansinę laisvę, palikdami juos neigiančiuosius ar abejojančiuosius finansinių priklausomybių liūne. Šiandien žengsim paskutinį ir sudėliosim visus taškus ant "i".

Pinigai, iš esmės, turi tik tris teisingas funkcijas:

  1. Investuoti. (Pradėjus nuo pinigų įdarbinimo pradinės mokyklos - indėlių, vėliau galima nueiti tolimą ir pelningą investuotojo kelią, investuojant į akcijas, obligacijas, investicinius fondus, žaliavas, o galiausiai - perkant nekilnojamąjį turtą bei verslus. Nors sakoma, jog ne piniguose - laimė, tačiau, mano nuomone, daug maloniau rinktis savo kryptį, jei eliminuojama būtinybė per mėnesį sugeneruoti tam tikrą kiekį pinigų, kuri vėliau tampa priklausomybe. Vis dėlto, daugelis iki šiol dirba tik dėl pinigų, o juos gavę - lengvai išleidžia ir dar pasiskolina. Tokie veiksmai nei prie investavimo, nei tuo labiau prie finansinės laisvės nepriartins).
  2. Išleisti. (Sakysime, jūs pakliuvote į tų laimingųjų gretas, kurie nuėjo sudėtingą kelią finansinės laisvės link. Kas jums trukdo pakeliauti aplink pasaulį, atostogauti ten, kur norite, pirkti norimą automobilį, namą ar kitą daiktą už grynus pinigus, jei ne tik, kad neturite įsipareigojimų, tačiau esate pilnai apsirūpinę savo bei vaikų ateitimi, o investicijų grąža pilnai garantuoja pragyvenimą? Pinigus leisti tada, kai turi įsipareigojimų ar netgi jų mėnesio įmoka viršija pajamas ir tada, kai esi užtikrintas ne tik šiandiena, bet ir rytdiena - didelis skirtumas. Be abejo, dideli pinigai su savimi atsineša ir dideles pagundas, sugadina žmogų, na, bent jau taip sako žmonės. Todėl pirmiausia reiktų orientuotis ne į konkrečią sumą, kurią norite turėti, o į tai, kokiu žmogumi reikia tapti, kad būtumėte vertas tokios pinigų sumos). 
  3. Aukoti. (Lankausi bažnyčioje ir pastebiu, kad toli gražu ne kiekvienas, kuris į ją ateina, įmeta monetą, kai yra renkamos aukos. Įdomu, kaip elgiasi tie, kurie joje nesilanko. Labai tikėtina, jog mus užvaldęs godumas neleidžia atgniaužti delno ir pasidalinti. Juk visko neturėsi. Biblijoje parašyta, jog turime aukoti dešimtinę - dešimtąją dalį nuo turimų pajamų (ir čia visiškai nesvarbu, ar nuo pajamų "ant popieriaus", ar "į rankas"). Kiek iš mūsų tai darome? Galbūt, jei ištiestume rankas ir nebijotume prarasti to, ką taip stropiai slepiame delne, mus pasiektų dar didesnės ir iki šiol neregėtos gėrybės?)
Savaime suprantama, mums reikia pavyzdžio. Geresnių tėvų, darbdavių, kolegų. Žmonių, kurie nors ir žiūri į save, tačiau mato ir kitą. Tokių, kuriems asmeninės naudos siekis bet kokiomis priemonėmis dar nėra atėmęs sveiko proto. Tokių, kurie duoda ne tikintis gauti, o patirdami tą pasidalijimo malonumą. Kadangi daug teko bendrauti su verslo atstovais, tai pastebiu tendenciją, kad didžiausios sėkmės pasiekia tie, kurie nebijo rizikuoti ir investuoti į potencialą turinčius darbuotojus. Na, o tie, kurie įsitikinę, kad ir už minimumą norinčių dirbti driekiasi pilnos eilės, kažin, ar prisimena bent dalies jų darbovietę pastaraisiais metais papildžiusių, bet galiausiai šiltesnį guolį kitur radusių darbuotojų vardus?

Be to, pasiekę finansinę laisvę privalome dar labiau pasirūpinti savo kūnu ir protu - valgyti sveiką bei kokybišką maistą, nuolat sportuoti, plėsti savo akiratį skaitant knygas, domėtis įvairiais dalykais. Kas iš tų pinigų, jei nesijaučiame sveiki ar pilnai save realizuojantys, tobulėjantys? Ar tada jausimės laimingi? Vargu.

Mano patirtis: tam, kad galėčiau aprašyti savo patirtį didinant kapitalą ir aukojant, visų pirmiausia turiu įkopti į kitus 6 finansinės laisvės laiptelius. Virsmas, bet kuriuo atveju, visada prasideda galvoje. Pastebiu, jog po šios programos kitaip vertinu daugelį dalykų, kad ir tą patį aukojimą. Be abejo, jei žmogus nėra įpratęs to daryti, tai prireiks laiko, kol išties pajus malonumą tiesiog aukodamas be maskuojamo lūkesčio dėl galimos naudos. Tačiau viskas yra būtent taip, kaip ir minėjau pradžioje: šie žingsniai - paprasti, tik juos ryžtingai įgyvendinti ir nesustoti susidūrus su pirmomis kliūtimis - ne kiekvienam įveikiama užduotis. 

Sveikinu tuos, kurie kartu su manimi du mėnesius dėjo pagrindus keliui į finansinę laisvę! Pradėję lėšomis "gaisrų gesinimui", mes ilgainiui sužinojome, kaip greičiau padengti visus vartojimo įsipareigojimus, kaip atsidėti pajamų "juodai dienai", kokios priemonės tinkamiausios ilgalaikiam taupymui, o kokios - lėšų vaikų studijoms sukaupimui ir galiausiai kaip anksčiau grąžinti būsto paskolą. Linkiu šias žinias paversti veiksmais, kurie padės pasiekti išsvajotąją finansinę laisvę!



read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 7. Didinti kapitalą ir aukoti"

Biblioteka: Malcolm Gladwell. "Virsmo taškas: kaip maži dalykai daro didelę įtaką"

2013-01-21 ·

Kaip idėja virsta masine psichoze? Dar vienas muzikos grotuvas - ipodu? Dar vienas telefonas - iphone'u? Kas lemia tai, jog vienos knygos yra pasmerktos kaupti dulkes dar jų rankraščiui nepasiekus potencialaus leidėjo, o kitoms tarsi lemta keliauti iš rankų į rankas?

Malcolmo Gladwello bestseleris "Virsmo taškas" - knyga būtent apie tai. Jei jums pabodo garsiai apie save trimituojantys, bet nieko naujo jiems būdinga paviršutiniška kalba nepasakantys žinovai, tai ši knyga turėtų sukelti visiškai kitokias emocijas.

"Virsmo taškas" puikiai įprasmina ir paties autoriaus gyvenimo kelią. Kas galėtų pagalvoti, jog matematikos profesoriaus sūnus negalės įstoti į magistrantūros studijas dėl prastų akademinių rezultatų? Vis dėlto, baigęs žurnalistikos studijas kanadietis buvo tiesiog pamišęs dėl įdomių tyrimų bei faktų, o būtent šie du dalykai ne tik išskyrė Malcolmą Gladwellą iš minios, tačiau ir padėjo argumentuotai pagrįsti bei susisteminti prieštaringus faktus.

Pačios virsmo taško teorijos esmė tokia, jog kiekviena idėja ar reiškinys pasiekia tokį etapą, kai jo vystymasis įgauna arba gerokai didesnį pagreitį, arba visiškai sustoja. Autorius nagrinėja, kokios smulkios detalės lemia didelių dalykų sėkmę ar krachą bei kaip atpažinti, kuriame virsmo etape esame. Knygoje akcentuojamas ir Pareto dėsnis, kuris sako, jog 80% rezultatų lemia 20% pastangų, 80% darbo atlieka 20% darbuotojų, 80% pelno atneša 20% klientų bei pateikia dar daug kitų galimų šios formulės pritaikymo pavyzdžių.

Daug dėmesio skiriama ir žmonėms. M. Gladwell išskiria tris asmenybių tipus, kurie padeda idėjai virsti virusine dėl savo išskirtinių savybių:

  • Komunikabilūs (apdovanoti bendravimo dovana, pasitikintys savimi, lengvai randantys bendrą kalbą, todėl pažįsta daug žmonių, reikalus sprendžia pasinaudodami savo ryšiais);
  • Žinovai (turintys daug informacijos, pasikaustę įvairiose srityse ir savo nuomonę nuolat paremia tvirtais argumentais);
  • Pardavėjai (charizmatiški, gebantys įtikinti savo idėja, užvesti, motyvuoti).

Niujorko žurnalistas savo pirmojoje knygoje aptaria ir socialines problemas, nagrinėja kriminogeninės situacijos pasikeitimus, juos sukėlusias priežastis. Kaip sumažinti savižudybių skaičių? Kodėl atlikus tam tikrus veiksmus nusikalstamumo rodikliai staiga sumažėja? Kaip pateikti savo idėją ar produktą jo pirkėjui suprantamiausia kalba? Visi atsakymai į šiuos bei daugumą kitų klausimų šioje Malcolmo Gladwello knygoje.

"Virsmo taškas" - gili, kupina pamąstymų, intriguojančių pavyzdžių knyga, kuri praplės suvokimo ribas, atvers naujus požiūrio horizontus, padės priartėti prie atsakymų į daugelį klausimų, kurie kyla norint įgyvendinti savo idėjas. Be to, šis kūrinys galėtų tapti nebyliu priekaištu keleto reklamos agentūrų vadovams, kurie Malcolmui Gladwellui jo karjeros pradžioje parodė duris. Tad be visų minėtų epitetų ši knyga - puikus įrodymas, ką gali žmogaus atkaklumas, užsispyrimas ir tikslo siekimas nepaisant pirmųjų kelyje pasitaikiusių kliūčių.

Įvertinimas: 8/10.

Kitą pirmadienį (13-01-28) pasikalbėsime apie stresą ir nerimą - temomis, kurios labai aktualios žiemą, kai aplink tamsu, o noras imtis aktyvios veiklos labai dažnai išgaruoja. Į savo rankas paimsime Dale Carnegie knygą "Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi". Paprasti dėsniai, kuriuos taikau jau pusę metų, atnešė labai gerų rezultatų. Kokių? Sužinosite po savaitės.



read more "Biblioteka: Malcolm Gladwell. "Virsmo taškas: kaip maži dalykai daro didelę įtaką""

3 pakopų pensijų sistema (3): Papildomas kaupimas

2013-01-19 ·

Praėjusią savaitę išsamiai aprašiau faktorius, kurie svarbūs renkantys pensijų fondus, o taip pat tokio pasirinkimo pliusus ir minusus. Šiandien liko aptarti paskutinį 3 pakopų pensijų sistemos elementą - papildomą kaupimą.

Kas slypi po žodžių junginiu "papildomas kaupimas"? Paprastai, šiame kontekste du minėti žodžiai reiškia ne ką kita, o gyvybės draudimą arba trečios pakopos pensijų fondus. Kodėl reikalingas toks maskavimas? Atsakymas paprastas - gyvybės draudimo ar pensijų fondų "konsultantu" gali būti ir pirmo kurso studentas, ir į šeštąją dešimtį įkopusi kiemsargė, ypatinga patikra tokiems "specialistams" nėra atliekama, o, kadangi klientų bazėmis niekas tokio naujai startavusiojo neapdovanoja, tai lieka eiti labai gerai žinomu, tačiau kartu ir sunkiausiu keliu - skambinėti visiems, kurių telefono numeris pakliūna į akiratį.

Ar dar liko bent vienas, kuriam neskambino mergina maloniu balsu ir kvietė susitikti bei pasikalbėti apie asmeninių finansų valdymą, žadėdama nemokamą konsultaciją? Toks neigiamos asociacijos šleifas, kuri kyla išgirdus žodžius "gyvybės draudimas" ir paskatino juos pardavinėjančiuosius kiek pakoreguoti savo žodyną. Tad kas gi pelnosi iš papildomo kaupimo gyvybės draudime ar trečios pakopos pensijų fonduose bei į ką reiktų atkreipti dėmesį juos pasirenkant? Visi atsakymai - netrukus.

5 pagrindiniai dalykai renkantis gyvybės draudimą
  1. Draudimo tipas. Be tam tikrų rečiau pasitaikančių išvestinių draudimo pasirinkimo variantų, ilgalaikio kaupimo rinkoje dominuoja dvi gyvybės draudimo rūšys: 1) garantuotų palūkanų bei 2) investicinis. Tai, kokį gyvybės draudimą jums siūlys konkrečią įmonę atstovaujantis asmuo tiesiogiai priklausys nuo premijos dydžio, kurį jam bendrovė moka už vienos ar kitos rūšies produkto pardavimą. Kadangi pačiam teko būti draudimo konsultantu bei išklausyti keleto bendrovių mokymus, tai susidūriau su kurioziška situacija, kai pensijų fondą jaunam žmogui rekomenduojama rinktis patį rizikingiausią, motyvuojant, jog jis dar jaunas, ir, jei akcijų rinkos nukris, tai jos per ilgus metus dar spės atsigauti, o kalbant apie gyvybės draudimą buvo pabrėžiama garantuotų palūkanų pasirinkimo nauda, motyvuojant būtinybe maksimaliai apsaugoti pinigus. Man tai kvepia dvigubais standartais: tiek įmoka į pensijų fondą, tiek į gyvybės draudimą dažniausiai yra panaši, abi investicijos ilgalaikės, tai kodėl kalbant apie vieną akcentuojami vieni dalykai, o kalbant apie kitą - kiti? 
  2. Administraciniai mokesčiai. Ar žinote, jog pirmus du metus visa jūsų sumokama įmoka keliauja ne kur kitur, o "administracinių išlaidų" padengimui? Jei nusprendėte rinktis tokį kaupimo senatvei būdą, labai gerai išnagrinėkite, kokie yra administraciniai mokesčiai, kaip jie yra nurašomi, koks mokestis už sutarties nutraukimą, kokios galimybės atsiimti dalį pinigų, jei to prireiktų. Be to, jei tam tikram laikui sustabdysite įmokas, kaip bus tada? Matematika paprasta - palūkanos auga tik nuo tų pinigų, kurie yra investuojami, taigi, jei pradžioje jūsų įmokos pildys bendrovės kišenes, tai ar tikrai norite, kad už jūsų discipliną kažkas susižertų krūvą pinigų?  
  3. Draudiminės apsaugos. Kadangi ne kiekvienas žmogus sugeba įvertinti, kiek, kokių ir kokio dydžio draudiminių apsaugų jam reikia, rekomenduoju kreiptis į patyrusį konsultantą. Kiekviena apsauga kainuoja, be to, yra sąrašas ligų bei situacijų, kurios nėra kompensuojamos, todėl tam reikia skirti itin didelį dėmesį. Apsidrausti galima nuo daug ko: mirties dėl nelaimingo atsitikimo, invalidumo, traumos, kritinių ligų, tačiau reikia įvertinti ir pasirinkti tik tas apsaugas, kurios atrodo pačios reikalingiausios.
  4. Investavimo strategija. Šis punktas tinka investiciniam gyvybės draudimui bei trečios pakopos pensijų fondams. Apie strategijos pasirinkimo ypatumus jau rašiau ir praėjusiame šio ciklo straipsnyje apie pensijų fondus. Dar viena svarbi detalė - nepatingėti ir pasidomėti, kaip iš tiesų sekasi fondams, į kuriuos investuoti jūsų pinigai, nuo ko priklauso ar akcijų vertė didėja, ar mažėja. O priežastis tam labai paprasta - jei jums nerūpi, kas vyksta su jūsų pinigais, tai galimas daiktas, jog jie neuždirba jums tiek daug, kiek iš tiesų galėtų. 
  5. Įmokų periodiškumas. Jei gaunate stabilų atlygimą, ko gero, naudingiausia rinktis įmokų mokėjimą kas mėnesį. Tačiau, jeigu pajamos šokinėja, gali būti naudingiau pasirinkti mokėjimą kas ketvirtį, pusmetį ar net vieną kartą per metus. Bet kuriuo atveju, tai tampa savotišku įsipareigojimu, nes, kad ir kas benutiktų, įmokas reikės mokėti. Tiesa, yra galimybė įmokų mokėjimą sustabdyti arba nutraukti sutartį, atgaunant dalį įmokėtos sumos, tačiau kiekviena bendrovė turi savo išlygų, kurios, savaime suprantama, yra kliento nenaudai. 
Be to, gyvybės draudimo ir 3 pakopos pensijų fondai meta ir dar vieną kozirį - mokesčių lengvatą, pagal kurią galima susigrąžinti iki 15% nuo sumokėtos įmokos, tačiau, kadangi ji tiesiogiai pririšta prie konkretaus asmens sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, tai kiekvieną lengvatos pritaikymo atvejį reiktų nagrinėti individualiai, o galutinis rezultatas tik retu atveju bus toks viliojantis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

O ir patys produktai kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Tai, viena vertus, savaime suprantama, nes ilgalaikio taupymo produktai dar neturi savo istorijos, o nuo "Sekundės" iki "Snoro" istorijų įbauginti žmonės vargiai nori skirtis su savo pinigais mainais į ilgalaikę iliuziją. Mano nuomone, draudiminių apsaugų nereikėtų suplakti į vieną produktą su ilgalaikiu kaupimu. Apsaugas turėti reikia, tačiau reikia pasverti kokias ir kokiomis sumomis. O ilgalaikiam taupymui tikrai yra geresnių sprendimų, nei siūlo trečioji pensijų sistemos pakopa.

Štai ir visa mūsų valstybės pensijų sistema. O jums belieka pasirinkti - atiduoti sprendimų laisvę dėl jūsų ateities į valdžios bei ateities dirbančiųjų rankas ar pradėti ja rūpintis jau dabar. Kuo labiau domėsitės rinkoje esančiais finansiniais įrankiais, tuo daugiau atrasite argumentų, kurie nusvers apsisprendimo svarstykles vieno ar kito pasirinkimo naudai. Oria senatve galės džiaugties tie, kurie negyvens iliuzijose apie tokią, tačiau ir visomis išgalėmis prisidės prie jos pavertimo realybe. O kurioje pusėje nori būti tu? 



read more "3 pakopų pensijų sistema (3): Papildomas kaupimas"

Kaip patobulinti pristatymo įgūdžius?

2013-01-18 ·
Sakoma, jog auditorijos bei viešojo kalbėjimo baimė yra viena iš didžiausių ir nusileidžia tik mirties baimei. Dabar, kai beveik kiekvienas iš mūsų atsiduriame situacijose, kuriose reikalingi oratorystės įgūdžiai, natūraliai kyla klausimas - kaip tuos gebėjimus lavinti?

Apie tai, kaip galima tobulinti viešojo kalbėjimo įgūdžius lankant oratorystės klubų vakarus jau esu rašęs. Na, o šią savaitę, matyt, suprasdama tokios krypties šviečiamojo renginio poreikį, "Versli Lietuva" organizavo seminarą "Pristatymo įgūdžių tobulinimas", kurį vedė psichologas, verslo konsultantas ir seminarų bei mokymų vedėjas iš "Primum Esse" Audrius Matiukas. Atrodytų paradoksalu - pristatymas apie pristatymo įgūdžių tobulinimą. Pranešėjo laukė nemenkas iššūkis, nes, jeigu tu kalbi kaip apie tai, kaip pagerinti prezentaciją, tai tavo paties pranešimas turi būti nugludintas iki smulkmenų. Ar bent jau tokia išvada nevalingai piršosi kaip logiška ir savaime suprantama.

Įdomu dar ir tai, kad su Audriumi Matiuku man jau teko susidurti, tik tuomet aš dariau prezentaciją, o jis sprendė dėl mano siūlomos paslaugos aktualumo bei poreikio jo įmonei. Suintrigavo. Paprastai į tokius renginius einu ir dėl galimybės užmegzti naujų pažinčių, praplėsti bendraminčių ratą, todėl sudėjus visus aukščiau minėtus dalykus, lūkesčiai šiam renginiui buvo išties dideli. Ar seminaras juos pateisino? Skaitykite toliau ir sužinosite. 

Giriu už:
  • Profesionalų pasiruošimą (lektorius bendravo laisvai, buvo pasitikintis savimi, pristatė save, seminaro temas, kiek laiko užtruks kiekvienos iš jų nagrinėjimas, tad seminaro struktūra buvo visiškai aiški ir tinkamai suplanuota);
  • Auditorijos įtraukimą (A. Matiukas ne tik neleido auditorijai miegoti, nes kalbėjo aktualia tema, tačiau daug bendravo, klausė, į savo pranešimą įpynė ir du praktinius patirties pasidalijimo pratimus su šalia sėdinčiais kaimynais);
  • Nuoširdumą (pranešėjas pripažino, jog nemoka sakyti komplimentų, į klausimus, kurių atsakymų nežinojo, nebandė kurti ir pasirodyti geresnis, nei iš tikro yra).
Patobulinčiau:
  • Gestų laisvumą (nors gestai buvo savo vietose, tačiau dalį laiko prieš auditoriją A. Matiukas praleido stovėdamas ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis, o gestai labai retai būdavo platesni, nei "iki alkūnių");
  • Dėmesio auditorijai paskirstymą (200 žmonių talpinančioje salėje sudėtinga tolygiai dėmesį paskirstyti kiekvienam, tačiau galima ir labiau pakeisti vietą scenoje, nei visą laiką pramarširuoti dviejų metrų spinduliu nuo tribūnos);
  • Improvizaciją viršijant laiko limitą (kadangi buvo aiškiai struktūruota pradžia, tikėjausi panašios pabaigos ir išvadų, deja, pamačius, jog laiko limitas išseko ir salę paliko pirmieji dalyviai, vedantysis skubėjo pabaigti pradėtą mintį ir atsisveikinti).
Komentaras.
Kadangi seminare buvo pateikta daug teorinės informacijos, labai akylai stebėjau, kokiais prieskoniais tas sausas teorijos davinys bus pagardintas. Labai dažnai būna vienas iš dviejų kraštutinumų: arba pranešimas yra tiesiog linksmas, motyvuojantis, tačiau jame pateikiama minimaliai informacijos, o ta informacija , dažniausiai, jau yra girdėta, arba seminaras yra labiau teorinio pobūdžio, kuomet ilgainiui pirminio susidomėjimo ir žiovulio kovoje triumfuoja pastarasis.

Šį kartą, atrodo, pavyko išlaikyti balansą tarp teorijos ir jos įdomaus pateikimo, o duoti patarimai išties naudingi. Tai, kad auditorija labiausiai įsitraukė tada, kai buvo nagrinėjamos sudėtingos situacijos, kurios gali iškilti per prezentaciją bei jų valdymas parodo, jog ši tema daugeliui dalyvių yra aktuali. Kaip užmegzti ryšį su auditorija? Kaip išlaikyti dėmesį? Kaip patraukti konkrečios auditorijos susidomėjimą? Pagaliau, kaip turėtų atrodyti skaidrės ekrane, o kaip pats pranešėjas? Į šiuos ir daugumą kitų tarsi iš gausybės rago beriamų klausimų auditorija turėjo prieštaringų nuomonių, kurias, nesistengdamas primesti savo "tiesos", kaip vienintelės turinčios teisę egzistuoti, kryptingai į lentynėles surikiavo A. Matiukas.

Kiekvienas pristatymas prasideda nuo pasiruošimo. Galbūt kai kam atrodo, jog geriausi oratoriai tokiais yra tiesiog gimę ir jiems viskas gaunasi natūraliai, kitaip sakant, pasiruošimas blogam nepadės, o geram to ir nereikia. Vis dėlto, geriausios prezentacijos yra tos, kurių paruošimo etape buvo apgalvota kiekviena detalė, kiekvienos minties tikslas, kiekviena apie būsimą auditoriją žinoma smulkmena, nes auditorijai neįdomu, ką mes žinome, jiems įdomu tai, kokią naudą mūsų sakomos mintys jiems gali atnešti. Prisiminkime savo prezentacijas. Ar kiekviena iš jų yra būtent tokia?

Įvertinimas: 8/10.



read more "Kaip patobulinti pristatymo įgūdžius?"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 6. Anksčiau grąžinti būsto paskolą

2013-01-16 ·

Dažnam būsto pirkimas neatsiejamas nuo ilgamečio savęs ir savo šeimos supančiojimo paskolos saitais. Reklamos galia - akivaizdi. Juk paskola toks pats produktui bankui, kaip ryšio paslaugos telekomunikacijų bendrovei ar draudimas ją platinančiai kompanijai, tačiau emocijos, kurios mums kyla prisiminus skambutį, kuriuo siūloma pakeisti telefono pokalbių planą gerokai skiriasi nuo tų, kurias jautėme nuėję į banką maldaudami dosniai susimokėti už galimybę artimiausiu metu patenkinti savo poreikį. Kodėl taip sakau? O gi todėl, jog paskaičiavus, kiek palūkanų sumokame už banko paskolą (o ypač - būsto), turėtume suprasti, jog ne bankas mums daro paslaugą paskolindamas pinigų, o mes savo laisva valia užtikriname bankui pastovų ir ilgalaikį pinigų srautą, garantuotą mūsų nuosavu turtu.

Praėjusią savaitę rašiau, kodėl svarbu sukaupti lėšų vaikų studijoms. Šią savaitę žengsime priešpaskutinį žingsnį finansinės laisvės link. Todėl šio straipsnio tikslas - aptarti 6 paprastus modelius, kuriais pasinaudoję galėsite greičiau nutraukti santuokos su banku įžadus.

Visų pirma, noriu išsklaidyti iliuziją, kuria yra apsigobęs praktiškai kiekvienas būsto paskolos turėtojas. Paklausus jo apie turimo būsto kredito sumą, dažniausiai paminimas banko kredito sutartyje įrašytas skaičius, sakysim, 150.000 litų. Tačiau tai netiesa. Tikroji būsto paskolos suma apskaičiuojama šitaip:

  • Mėnesio įmoka x 12 (mėn.) x paskolos laikotarpis (metais) = Bendra paskolos suma
Tokiu atveju, jei paskola imama 30 metų laikotarpiui, mokėjimo metodas - anuitetas, o vidutinė palūkanų norma (ilguoju periodu) - 5%, tai gauname tokius skaičius: 805,23 Lt. x 12 x 30 = 289.882,80 Lt. Tai, kad palūkanoms šiuo atveju bus skiriame net 139.882,80 Lt., leidžia teigti, jog būsto paskolų verslo modelis iš banko pusės yra labai paprastas - pirkdami būstą sau ir prašydami banko finansinės paramos mes atsidėkojame antrą butą nupirkdami ir bankui. Todėl visai neatsitiktinai priešpaskutinis žingsnis į finansinę laisvę susijęs su išsivadavimu iš ilgametės paskolos įmokos priespaudos. 

Šioje dalyje aptarsiu 6 paprastus metodus, kuriuos tinkamai pritaikius galima arba susitrumpinti paskolos laikotarpį, arba tinkamai investavus turimus pinigus bei nieko daugiau nekeičiant gauti didesnį pelną. Visiems pavyzdžiams naudosiu 150.000 litų sumą, nes už ją galima įsigyti senos statybos 3 kambarių butą daugelyje Vilniaus miegamųjų rajonų. Paskolos terminas, kaip ir pavyzdyje aukščiau - 30 metų, o vidutinė palūkanų norma - 5%.



  • 1. Padengti visą kreditą iškart.
  • Arba: investuoti.
  • Komentaras: Tarkime, gavote palikimą, pardavėte kitą nekilnojamąjį turtą, laimėjote loterijoje ar kitu būdu gavote sumą pinigų, kurios pakanka padengti visą būsto paskolą. Dažnas tokioje situacijoje skubėtų į banką ir išsiskirtų su tais pinigais mainais į laisvę nuo įmokų. Galimas ir kitas variantas - žinant, jog vidutinė ilgalaikių investicijų grąža yra 12%, tuos pinigus galima investuoti, o paskolos įmokas mokėti toliau. Netgi imant pesimistinį variantą, jog investicijos ilguoju laikotarpiu teatneš 6% pelną, po 30 metų pradinė 150.000 litų investicija bus verta 861.523,68 Lt., iš kurios atėmus aukščiau minėtą bendrą būsto paskolos sumą su palūkanomis (289.882,80 Lt.) mums liks daugiau nei 570 tūkstančių litų. Visai neblogai, tiesa? 
  • 2. Padengti dalį kredito.
  • Arba: padėti indėlį.
  • Komentaras: Jei gauti palikimo nėra iš ko, loterijose savo laimės nebandote, o ir kito nekilnojamojo turto, kurį būtų galima parduoti neturite - nusiminti nevertėtų, nes gauti 10-15 tūkstančių litų yra gerokai paprasčiau, nei aukščiau minėtus 150.000. Turint tokią sumą pinigų taip ir knieti bent kiek atsilaisvinti būsto kredito kilpą. Vis dėlto, neapsigaukite. Jei esate labai atsargus, minėtus 15.000 litų galite padėti į indėlį. Vidutinės indėlių palūkanos ilguoju laikotarpiu siekia 6% metinių palūkanų, o netgi šiandien galime aptikti kredito unijų, pasirengusių atseikėti 4,6% per metus nuo jūsų laikomos sumos. Pagal tokį skaičiavimą, indėlio suma su palūkanomis per 21-erius metus viršys paskolos likutį ir pasieks 50.000 litų žymą. Štai jūsų prizas - dėl to, kad nepasidavėte pagundai 15.000 litų susimažinti savo paskolos likutį ir tuos pinigus 21-erius metus uoliai aupėte, paskolą grąžinote 9 metais greičiau.  
  • 3. Pakeisti mokėjimo metodą.
  • Arba: likti prie esamo metodo.
  • Komentaras: Būsto paskolą galima grąžinti dviem mokėjimo metodais: linijiniu (pradžioje bendra paskolos įmoka didesnė, bet laikui bėgant mažėja) arba anuitetu (visą laiką mokama vienoda bendra paskolos įmoka). Bankai paprastai rekomenduoja anuiteto metodą, nes jį pasirinkę žmonės moka mažesnę mėnesio įmoką. Vis dėlto, tai turi ir trūkumų, kadangi bendra sumokėtų palūkanų suma per visą paskolos laikotarpį pasirinkusiems anuiteto metodą yra didesnė, jei palygintume vienodo dydžio, termino bei palūkanų normos paskolas. Pavyzdžiui, pradžioje už tą pačią 30 metų 150.000 litų paskolą linijiniu metodu per mėnesį mokėtume 1041,67 Lt. (pirmus 12 metų mėnesinė įmoka linijiniu metodu viršytų anuiteto įmoką), o anuiteto - 805,23 Lt. Jei galimybės leidžia mokėti papildomus 200 litų kas mėnesį, pakeiskime mokėjimo metodą į linijinį ir vien tik toks veiksmas padės sutaupyti daugiau nei 27.000 litų palūkanų arba beveik po tūkstantį per kiekvienerius paskolos metus.  
  • 4. Sutrumpinti paskolos laikotarpį.
  • Arba: likti prie esamo laikotarpio.
  • Komentaras: Aukščiau minėjau, jog turint galimybę mokėti 200 litų daugiau, užtenka pakeisti mokėjimo metodą ir taip galima sutaupyti reikšmingą sumą. Galimas ir kitas variantas - palikti esamą anuiteto mokėjimo metodą, tačiau sutrumpinti paskolos laikotarpį. Kaip tai atrodo praktiškai? Anksčiau kiekvieną mėnesį mokėjome 805,23 Lt., o dabar apsisprendėme, jog galime mokėti 1020,42 Lt. Kas pasikeitė? Visų pirma, sutrumpėjo sutarties laikas - būsto paskolą grąžinsite ne per 30, o per 19 metų, be to, toks veiksmas leido sutaupyti 57.227,81 Lt., kurį būtumėte išleidę palūkanoms.  

  • 5. Fiksuoti paskolos palūkanas.
  • Arba: likti prie nuolat kintančių.
  • Komentaras: Yra galimybė užfiksuoti esamas paskolos palūkanas 5 metams. Šiuo burtažodžiu save prieš krizę užbūrę žmonės dar ilgai spjaudėsi, nes, atėjus krizei ir palūkanoms nukritus, jie vis tiek mokėjo dvigubai, o kartais ir trigubai didesnes įmokas nei tie, kurie nepasidavė masinei palūkanų užfiksavimo psichozei. Patarimas ketinantiems užfiksuoti palūkanas - išlaukite tinkamo momento, kai palūkanos išties bus žemos. Pavyzdžiui, dabar, jei palūkanos ir keičiasi, tai tik į žemesnę pusę, todėl jų fiksuoti nėra jokio reikalo. Vis dėlto, kai pasigirs pirmieji atsigavimo signalai ir palūkanų normų kreivė pajudės į viršų, tuomet bus galima fiksuoti ir apsaugoti save nuo galimai didesnių įmokų. 
  • 6. Pakeisti paskolos valiutą į eurus.
  • Arba: likti prie paskolos litais.
  • Komentaras: Pastaruoju metu dauguma gyventojų puikiai pasiskaičiuoja, jog paskolos eurais yra pigesnės, nei paskolos šalies nacionaline valiuta. Tačiau, jei dar yra tokių, kurie turi paskolą litais - rekomenduoju pasikeisti paskolos valiutą į eurus. Žinoma, prieš darant tokį sprendimą reikia įvertinti galimą banko maržos pasikeitimą, sutarties keitimo mokestį ar kitus mokesčius, kurie gali būti susiję su tokiu veiksmu. 

Šiuo metu tarsi grybai po lietaus dygsta greitesnio būsto kredito grąžinimo klausimais patariantys konsultantai. Tačiau būkite budrūs - dažnai už tokio kilnaus tikslo slypi bandymas įtikinti schema, kuria parduodamas gyvybės draudimas, pensijų fondai, investavimas į vienas ar kitas priemones, kur būsto paskola tėra tik įrankis įsiūlyti savo atstovaujamą prekę.

Sprendimas dėl būsto paskolos gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą, todėl jam būtina ruoštis atsakingai. Labai geras pratimas - bent metus kas mėnesį atsidėti tuos 805,23 Lt. ir įvertinti, kaip seksis mokėti paskolą bei išlaikyti esamą gyvenimo kokybę. Juk sveikata gali suprastėti, pajamos - sumažėti, o įmokas mokėti vis tiek reikės. Ir ilgai. Neatsakingas požiūris sprendžiant dėl būsto paskolos gali atnešti labai žalingų pasekmių ne tik jums, bet ir artimiesiems.

Mano patirtis: iš aukščiau minėtų patarimų aš jau pakeičiau paskolos valiutą į eurus, be to, metų pabaigoje ketinu fiksuoti palūkanų normą, o taip pat - peržiūrėti kredito sutartį ir įvertinti, kokius finansiškai naudingus pakeitimus joje dar galiu padaryti. Pradinį vaizdą susidaryti pakanka ir iš internete laisvai prieinamų būsto paskolos skaičiuoklių, o jei ta sritis - tamsus miškas, tokiu atveju galima pasikonsultuoti su savo reikalą išmanančiu šios srities profesionalu. Netgi tai, jog susimąstysite apie savo kredito grąžinimo alternatyvas bei užuot palikę sutartį dūlėti stalčiuje ir uoliai mokėdami didesnes, nei galite mokėti įmokas, "nes taip turi būti", tai mano tikslas bus pasiektas.

Kitą trečiadienį (13-01-23) žengsime paskutinį žingsnį į finansinę laisvę bei pakalbėsime, kokią naudą iš tiesų gali atnešti sukaupti pinigai.


read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 6. Anksčiau grąžinti būsto paskolą"

Biblioteka: David Allen. "Produktyvaus darbo paslaptys"

2013-01-14 ·
Gebėjimas planuoti savo laiką - vienas iš kertinių vadovo įgūdžių, savo seminare, apie kurį rašiau prieš tris dienas minėjo Nerius Jasinavičius. Laiko planavimui "Dešimtuke" dedikavau trijų straipsnių ciklą pavadinimu "Kaip viską suspėti?" Tiems, kuriems neužteko jame pateikto informacijos koncentrato, rekomenduoju perskaityti laiko planavimo biblija tapusią David Allen knygą "Produktyvaus darbo paslaptys".

Kodėl ši knyga tokia populiari? Viskas paprasta - net ir labiausiai apversti namai galėtų pretenduoti į tvarkingiausiųjų titulą, jei juos palygintume su ta betvarke, kuri dedasi mūsų galvoje. Daug "reikia", "turiu padaryti", o sistemos kas, kaip ir kada bus padaryta - nėra. Jei kalbėtume apie sistemas, tai visada galime rasti už-ir-prieš argumentų bet kuriai iš jų, tačiau David Allen sistema orientuojasi į esmę - kad tie darbai, kuriuos reikia padaryti, būtų padaryti.

O tokį modelį amerikietis, matyt, pasirinko ne be reikalo. Daug pasako ir legenda tapusi istorija, jog šis laiko planavimo praktikas per pirmuosius 35 gyvenimo metus save išbandė 35-iose profesijose. Galima tik numanyti, koks chaosas virė jo galvoje, jog visas gyvenimas buvo panašus į greituosius pasimatymus, tik keitėsi ne merginos, o profesijos. Natūralu, kad reikėjo atrasti, kaip viską suderinti, suspėti - juk kiekvienas iš mūsų turime tas pačias 24 valandas.

Ir rado. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atskleidęs "Produktyvaus darbo paslaptis", D. Allen pradžioje šiuo metodu dalinosi su verslo organizacijomis, kurias jis konsultavo, o galiausiai - ir su plačiąja visuomene. Svarbiausia, jog tas paslaptys pritaikyti kiekvienam iš mūsų yra labai paprasta. Nereikia turėti specifinių technologinių žinių, išmanyti sudėtingų formulių ar pildyti komplikuotų ataskaitų. Rašiklis, popierius ir keletas vokų. Atrodytų, jog net sunku patikėti, kad planuoti laiką gali būti taip paprasta.

Šiais laikais, kai kiekvieną sekundę mus pasiekia didžiulis informacijos srautas, knygos autorius rekomenduoja penkių žingsnių informacijos organizavimo modelį: 1) surinkti 2) apdoroti 3) paskirstyti 4) nuspręsti (ką daryti) ir 5) veikti. Vienas patarimas, kuris padės kiekvienam iš mūsų: užsirašydami užduotį nepatingėkime prirašyti ir pirmą žingsnį, kurį reikės žengti įgyvendinant tą užduotį. To reikia ne tik tam, kad suprastume, kokį kelią reikės nueiti, tačiau ir tam, kad apskritai suprastume, ką turėjome mintyje, nes, jei užduotį aprašysime neišsamiai, labai galimas daiktas, jog po, tarkim, savaitės žiūrėsime į ją kaip į atsitiktinį raidžių kratinį, kurį pamačius mūsų galvoje neįsižiebia supratimo lemputė.

Be to, labai dažnai būna, jog mes atidėliojame tam tikrus dalykus, kurie dažniausiai mums neteikia daug džiaugsmo. Pavyzdžiui, jei neketinate atlikti generalinio savų namų langų valymo per artimiausią savaitę, tai geriau tokį darbą įtraukti į sąrašą pavadinimu "Kada nors", nes būdamas prie einamųjų darbų jis tik blaškys dėmesį. Kai žinosite, ko nedarote ir tai bus sąmoninga, mažiau kaltinsite save.

Knygoje taip pat atrasite, kuo šios sistemos paprastumas lemia jos efektyvumą, kaip paskirstyti užduotis pagal svarbą, kaip susieti reikiamas atlikti užduotis su savo tikslais, kaip atsikratyti neigiamų emocijų, kurios užplūsta, kai informacijos ar reikiamų atlikti užduočių skaičių darosi sudėtinga suvaldyti bei kaip jaustis gerai, kai žinai, jog tam tikrų dalykų tu tiesiog nedarai.

Įdomu ir tai, jog ši sistema turi daug šalininkų ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Apie ją rašomi tinklaraščiai, straipsniai, buriasi bendruomenės, kurios dalijasi GTD (angl. Getting Things Done) idėjomis, savo asmenine patirtimi bei pasiekimais laiko planavimo srityje.

"Produktyvaus darbo paslaptys" - knyga tiems, kurie nori būti savo laiko šeimininkais, užuot jam vergavę. Jei nuolatinis stresas dėl neatliktų užduočių, praleistų terminų, įvairių "pamiršau" kelia sopulį, o padrikas įvairiausių minčių ir reikiamų atlikti veiksmų kratinys tarsi prašosi hamletiškai pasvarstyti "spėsiu ar nespėsiu? Štai kur klausimas", tai ši knyga - būtent jums. 

Įvertinimas: 7/10. (Knyga sukėlė keletą naujų pamąstymų.)

Kitą pirmadienį (13-01-21) "Bibliotekoje" kiek pakeisime kryptį bei, užuot besisvaidę skambiais lozungais, paanalizuosime, kaip mažos detalės gali turėti didelės įtakos su Malcolm Gladwell knyga "Virsmo taškas".




read more "Biblioteka: David Allen. "Produktyvaus darbo paslaptys""

3 pakopų pensijų sistema (2): Pensijų fondai

2013-01-12 ·

Pensijų fondas. Kokios mintys pirmiausiai ateina į galvą išgirdus šį žodžių junginį? Galbūt skurstanti, sugrubusiame delne monetas gniaužanti senolė? O gal akcijų fondas, kuriam mes priklijuojame visur transliuojamos rizikos etiketę? Šiuo metu yra beveik 200.000 žmonių, kurie gali sudaryti naujas pensijų kaupimo sutartis. Tad kas jų laukia ir į ką reiktų atkreipti dėmesį?

Praėjusią savaitę pradėjau rašyti apie 2004 metais įvykdytą pensijų reformą, pagal kurią pensijų sistema susideda iš 3 pakopų: Sodros pensijos, pensijų fondų bei savarankiško kaupimo, o taip pat pasidalinau, kas paskatino Lietuvos didžiavyrius imtis šių pertvarkų. Šiandien plačiau panagrinėsiu klausimus, kurie kyla ne tik renkantis pensijų fondą, tačiau ir apsisprendžiant ar jį verta rinktis iš viso.

Apie situaciją, kai dirbančiųjų mažėja, o tie, kuriuos reikia išlaikyti - daugėja rašiau ne be reikalo. Kaip ir ne be reikalo rankas miklinau apie tai, kad ilgėjant gyvenimo trukmei pokario metais išrasta pensijų sistema nebeatitinka šių dienų realijų. Be to, ar yra daug norinčių kaupti kitiems, kai nesi tikras, ar tie "kiti" po keliasdešimties metų kaups tau? Jei nori pats labiau įtakoti savo pajamas sulaukus garbaus amžiaus, tai įmokos į pensijų fondus nepatiriant papildomų išlaidų - pirmas žingsnelis.

Šiuo metu pensijų fondų paslaugas gyventojams teikia 7 pensijų fondų valdymo bendrovės bei 2 gyvybės draudimo kompanijos, o visos jos kartu siūlo 30 pensijų fondų, tad kaip pasirinkti tą, kurioje pensija ne tik bus saugi, bet ir fondas dirbs pelningai, o fondo valdymo mokesčiai nesuvalgys galimo investicinio prieaugio?

Visų pirmiausia, kokiu principu veikia pensijų fondai? Kiekvienas iš mūsų turime sąskaitą banke. Nusprendus sudaryti pensijų kaupimo sutartį, jums atidaroma labai panaši sąskaita fondo valdymo bendrovėje, tik jūs jos negalite valdyti. Kaip ten patenka pinigai? Dalis nuo kiekvieno žmogaus, kuris yra oficialiai įdarbintas Lietuvos Respublikoje uždirbamų pajamų yra atskaitoma ir iš jos sumokami mokesčiai Sodrai. Daliname toliau. Nuo 2013 m. sausio 1 dienos iš tos dalies 2,5% galima pervesti į privatų pensijų fondą. Apskritai, į pensijų fondą pervedama dalis per pastaruosius 8 metus nuo pat pensijų sistemos reformos pasikeitė jau 9 kartus. Nuo 2004 iki 2008 metų pensijai kaupti privačiuose fonduose buvo sukurta labai palanki aplinka, kadangi pervedamos įmokos nuo 2,5% kasmet didėjo, kol, prieš valstybės vairą perimant Andriaus Kubiliaus vyriausybei, buvo pasiekę 5,5% aukštumas. Po to įmokų į pensijų fondus dalis buvo sistemingai karpoma argumentuojant, jog taip yra mažinamas Sodros deficitas, o padidinti buvo žadama, kai ateis geresni laikai...

Kur nubyra į pensijų fondą pervedami pinigai, kas už juos atsakingas ir kaip juos paskui atgauti? Pensijų fonde esančios lėšos yra investuojamos. Paprastai tariant, yra protingi dėdės ir tetos, kurių darbas - per ilgą laikotarpį padidinti jūsų pervestus pinigus. Savaime suprantama, ne už "ačiū". Kad tie protingi dėdės ir tetos pernelyg nenukryptų į lankas, juos prižiūri Lietuvos bankas, kuris stebi, ar pensijų fondą valdanti bendrovė laikosi visų nustatytų reikalavimų. Atgauti pinigus sulaukus pensinio amžiaus pagal dabar galiojančius įstatymus galima vieninteliu atveju - už pensijų fonde sukauptus pinigus nusipirkti pensijų anuitetą, t.y., su pasirinkta gyvybės draudimo bendrove reikės sudaryti sutartį, kuri įsipareigos kas mėnesį sumokėti atitinkamo dydžio sumą tol, kol būsite gyvas. Labai svarbu ir tai, jog, jei nepavyks sulaukti pensinio amžiaus, jūsų artimieji visą sukauptą sumą galės paveldėti. Dar daugiau, jei dėl vienokių ar kitų priežasčių nustosite dirbti (o tai savo ruožtu reikš ir įmokų į pensijų fondą pervedimo sustabdymą), tai fonde sukauptų pinigų neprarasite ir jie toliau bus investuojami.

Kaip pasirinkti tinkamą pensijų fondą? Kadangi pasirinkimas kaip kaupti ateičiai ir užsitikrinti orią senatvę yra labai svarbus sprendimas, rekomenduoju atkreipti dėmesį į šiuos faktorius:

  • Saugumą (nors fondų veiklą griežtai prižiūri Lietuvos bankas, tačiau reiktų pasidomėti, kiek fondo bendrovė turi nuosavo turto, taip pat - jos reputacija bei investavimo patirtimi. Neįvertinus šių faktorių, tarp "investicijos" ir "rizika" galime dėti lygybės ženklą).
  • Rezultatus (jei finansinei institucijai patikime savo pinigus, natūralu, jog tikimės uždirbti. Pateikiu nuorodą į Lietuvos banko puslapį, kuriame galėsite įvertinti kelerių pastarųjų metų investicinius kiekvienos bendrovės rezultatus).
  • Investavimo strategiją (atsižvelgiant į Jūsų amžių, reiktų pasirinkti tinkamą strategiją. Pavyzdžiui, jeigu esate jaunesnis nei 40 metų - rekomenduočiau rinktis rizikingiausią fondą, kadangi iki pensijos dar toli ir net pačiu blogiausiu atveju bus galima pataisyti padėtį. Jei jums 40-50 metų, tokiu atveju siūlau rinktis vidutinės rizikos fondą, nes tuomet aukso kalnų gal ir nesusikrausite, tačiau, jei rinkos važiuos žemyn, praradimai bus neesminiai. Galiausiai, jei jums daugiau, nei 50 metų, tai reiktų pagalvoti, ar apskritai beverta rinktis pensijų fondą, nes gali būti, jog mokesčiai bus didesni, nei prieaugis).
  • Mokesčius (kiekvienas pensijų fondas skaičiuoja turto, įmokos bei išėjimo iš fondo mokesčius. Visus juos galima rasti šiame Lietuvos banko puslapyje, kuriame paspaudus ant norimo fondo galėsite įvertinti, kurio fondo taikomi mokesčiai jums yra priimtiniausi).

Be abejo, negalima pensijų fondo vertinti tik pagal rezultatus ar mokesčius, kadangi šie dalykai susiję tarpusavyje: kuo mažesni fondo taikomi mokesčiai, tuo daugiau lieka jūsų fonde. Žinoma, tai negarantuoja, kad mažiausius mokesčius taikantis fondas pademonstruos geriausius investicinius rezultatus.

Dauguma žmonių, pasirašinėdami sutartis, bijo įsipareigoti ilgam laikui, "prisirišti", nes mano, jog to nenusisekusio sprendimo šleifas persekios juos iki grabo lentos. Ką daryti tokiu atveju, jei esami pensijų fondo rezultatai netenkina ir norite pakeisti turimą fondą į kitą toje pačioje fondų valdymo bendrovėje, o galbūt net ir pakeisti pačią bendrovę? Tokios galimybės yra. Pirmuoju atveju, kai keičiamas tik fondas, bet liekate toje pačioje fondų valdymo bendrovėje, užteks tik parašyti prašymą. Antruoju atveju, kai norima pereiti iš vienos fondų valdymo bendrovės į kitą gali tekti luktelti, jei nuo pačios pirmosios pensijų kaupimo sutarties nepraėjo trys metai.

Apsisprendimas kaupti senatvei pensijų fonde ar ne daugiausiai priklauso nuo to, kaip žmogus mato visų pirma pačios valstybės, o po to ir institucijos, kuri atsakingą už tos valstybės žmonių socialinę apsaugą - Sodros - perspektyvas ateityje kokybiškai juo pasirūpinti. Ilgą laiką nebuvo alternatyvos, tačiau dabar, kai ji yra, kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti, ar prisiimsime atsakomybę ir įtakosime tai, kaip gyvensime sulaukę garbaus amžiaus, ar tikėsimės, jog visa duodanti valstybės motinos ranka mums bus dosni.
Labai galimas daiktas, jog net ir kaupiant senatvei pensijų fonde, tos sumos, kurią gausite kas mėnesį savo tuometinį gyvenimą apibūdinti žodžiu junginiu "ori senatvė" nepakaks. Todėl kitą šeštadienį (13-01-19) apžvelgsiu paskutinės - trečiosios pakopos: savarankiško kaupimo galimybes bei dažniausiai iškylančius klausimus.



read more "3 pakopų pensijų sistema (2): Pensijų fondai"

Kas trukdo verslui uždirbti daugiau?

2013-01-11 ·
Kiekvienas verslas susiduria su amžina dilema: ar daugiau laiko bei resursų investuoti į esamos vagos tiesinimą, ar įsigyti naujų arklių, kurie išars daugiau vagų. Stabilizavimas ar augimas? Kaip pavyks uždirbti daugiau? O kas kliudys? Kaip teisingai paskirstyti laiką bei dėmesį žinant, jog turime ribotus savo asmeninio laiko resursus? Šiuos bei kitus klausimus savo internetiniame seminare nagrinėjo Nerius Jasinavičius.

Vadovavimas, vadovo funkcijų suvokimas - temos, kuriomis yra tiek pat nuomonių ir versijų, kaip ir po pralaimėtų Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynių. Dar iki šiol gajus stereotipas, jog vadovas yra tas žmogus, kuris ant savo pečių užsikrauna daugiausiai techninio darbo naštos, o savo poziciją pelnė ne dėl to, kad sugeba vadovauti, o dėl to, kad yra savo amato profesionalas ir tam skiria liūto dalį savo laiko.

Turiu pripažinti, jog seminaro tema išties suintrigavo. Be to, apie Nerių Jasinavičių buvau girdėjęs tik tiek, kad jis yra buvusio pramonės ministro, žymaus verslininko bei lektoriaus Rimvydo Jasinavičiaus, kurio seminarą apie investavimą jau aprašiau sūnus, o kitą informaciją teko "pasigūglinti". Tam tikra prasme buvo įdomu palyginti tėvo ir sūnaus vedamus seminarus, nes bent jau aš Lietuvoje daugiau nežinau antro tokio šeimyninio dueto. Žibalo į ugnį įliejo dar ir tai, jog seminaras buvo transliuojamas tiesiogiai internetu, tad buvo įdomu pažiūrėti, kaip organizatoriai susitvarkys su galimais ryšio sutrikimais dėl didelio lankytojų srauto. 

Giriu už:
  • Pasiruošimą seminarui (atrodytų savaime suprantama, tačiau retas lektorius pristato apie ką kalbės, kiek tai truks, be to, N. Jasinavičius kaip laikrodis baigė seminarą po lygiai valandos, pranešimo pabaigoje padarė išvadas, viso seminaro metu jautėsi laisvumas bei pasitikėjimas savimi);
  • S. Covey laiko kvadratą (lektorius detaliai pristatė vieną iš pagrindinių laiko planavimo taisyklių, pateikė pavyzdžių bei aptarė dažniausias klaidas);
  • Klausimų-atsakymų sesiją po seminaro (jos metu ne tik atsakinėjo į klausimus, bet ir rekomendavo papildomos literatūros, pavyzdžių, dalijosi asmenine patirtimi).
Patobulinčiau:
  • Gestus bei intonaciją (ypač seminaro pradžioje buvo naudojami monotoniški ir uždari gestai, o sakinio pabaigoje lektorius paaukštindavo balso tembrą);
  • Seminaro dalių proporcijas (įžanga truko 20 minučių, o apie vadovą pradėta kalbėti tik praėjus trečdaliui seminaro laiko);
  • Teorijos pagrindimą pavyzdžiais (pagal pateiktą teorijos kiekį trūko ją pagrindžiančių pavyzdžių).
Komentaras.
Gebėjimas sudėtingus dalykus pateikti paprastai - įgūdis, kurį N. Jasinavičius paveldėjo iš savo tėvo. Jei verslo procesai ir jų valdymas būtų tokie paprasti, tai kas antras būtume ne tik popierinis ar iliuzinis verslininkas, bet ir mūsų valstybė pagal verslumą Europos Sąjungoje nebūtų antra nuo galo.

Pasitelkus apribojimų teoriją, tarsi akyse prašviesėja: jei verslas neatneša pakankamai pajamų, tai tokiu atveju surandi, kas tam trukdo, nusprendi, kaip efektyviau išnaudoti šį apribojimą, o tuomet visa sistema pradeda įgyvendinti sprendimą.

Be to, buvo aiškiai išskirta, jog vadovas, skirtingai nuo visuotinai paplitusių kitų įsitikinimų, atlieka dvi pagrindines funkcijas: užtikrina verslo stabilumą bei plėtrą. Visos problemos (ypač smulkesniame versle) atsiranda tada, kai tarp vadovo ir verslo galima dėti lygybės ženklą, kitaip tariant, kuomet vadovas yra ir buhalteris, ir vadybininkas, ir tiekėjas, ir vairuotojas. Tokiu atveju apie verslo plėtrą galime pamiršti. Dar daugiau - tokie vadovai tarsi įsirango į gaisrininkų kombinezonus bei tampa savo verslo įkaitais, kai ne verslas tarnauja jiems, o jie - verslui.

Ne mažesnio susidomėjimo sulaukė ir po seminaro vykusi klausimų-atsakymų sesija, kurioje lektorius atsakė į seminaro metu atsiųstus klausimus. Šį sesija atskleidė, jog tokių seminarų vertė šiandien - didžiulė, nes norint pakeisti savo pasiekiamus rezultatus reikia pakeisti tai, kur mes koncentruojame savo dėmesį, o tai pakeisime tik tada, kai pakeisime mąstymą. Daugelio išgirstų klausimų net nereikėtų paklausti, jei vadovai, užuot likę amatininkais, iš tiesų gilintųsi į vadovavimą ir ugdytų savo sugebėjimus arba pasamdytų tokį žmogų, kuris sugeba vadovauti.

Vadovo vertė matuojama labai paprastai - palyginus kiek komanda gali pasiekti be konkretaus vadovo ir su juo. Tad, jei kiekvienas vadovas savęs paklaustų "ar aš esu įmonės apribojimas, ar variklis?", ilgainiui teisingi veiksmai atneštų norimų rezultatų. Linkiu būti tuo žmogumi, nuo kurio prasideda verslas, o ne tuo, ties kuriuo jis ir baigiasi.

Įvertinimas: 8/10.



read more "Kas trukdo verslui uždirbti daugiau?"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 5. Sukaupti lėšų vaikų studijoms

2013-01-09 ·

Jei nuskambėtų prašymas pakelti rankas tiems, kurie arba sistemingai kas mėnesį taupė /taupo savo vaikų studijoms, arba yra/buvo tie jaunuoliai, kurie gavo tokį "kraitį", įdomu, kiek rankų pakiltų? Miškas? Daug realesnis kelių apykreivių pušelių vaizdelis, kaip A. Baranausko "Anykščių šilelyje". Pradėjus kalbą apie lėšų vaikų studijoms sukaupimą iškart iškylą keli klausimai: kaip, kiek ilgai, po kiek ir kodėl? Tad šiandien šalia kiekvieno iš jų suraitysime atsakymą, kad ta anksčiau minėto miško tamsa pagaliau išsisklaidytų.

Pradėsim nuo klausimo "kaip". Visų pirma norėčiau apžvelgti dabartinę situaciją lietuviškose finansų institucijose, į kurių sąskaitas ilgamečiam poilsiui ir augimui dažnokai atgula vaikų studijų kaupimui skirti pinigai. Iš patirties banke galiu pasakyti, jog pats paprasčiausias būdas - vaiko indėlis. Tokią paslaugą siūlo bent 3 Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, kiti tokios paslaugos bent jau savo interneto tinklapiuose nereklamuoja. Šitokio metodo esmė paprasta - atsidarote indėlio sąskaitą savo vardu, tačiau vaiko naudai, padedate norimą sumą (pradinė indėlio suma negali būti mažesnė, nei konkretaus banko nustatyta minimali indėlio suma), o po to savo nuožiūra jį galite papildyti. Įdomu ir tai, jog kai kurie bankai sumoka dalį palūkanų netgi tokį indėlį nutraukus.

Vienas iš skandinaviškų bankų siūlo dar patrauklesnį sprendimą - ilgalaikį investicinį fondą, kuomet kas mėnesį įnešama tam tikra suma pinigų yra investuojama. Kadangi dar iki šiandien išgyvename finansinės krizės pagirias, tai visiems iškart įsijungia saugiklis - investicijos gali būti nuostolingos. Apie tai šiame sprendime taip pat buvo pagalvota, kadangi atsižvelgus į investavimo periodą, strategija keičiama: pradžioje investuojama į rizikingiausias, tačiau daugiausiai augimo galinčias atnešti priemones, vėliau rizika mažinama, o galiausiai investuojama į žemiausios rizikos vyriausybių obligacijas. Reiktų paminėti dar ir tai, jog, jei sutarties laikysitės bent 10 metų, o vaikas atsiims pinigus nesulaukęs 26 metų, tuomet bus galima pasinaudoti mokesčių lengvata ir susigrąžinti 15% nuo sumokėtų įmokų.

Tiesa, bankas prognozuoja, jog tokia programa atneštų vidutinę 6% metinę grąžą. Žinant, jog investicinių fondų bei akcijų grąža ilguoju laikotarpiu gali siekti 12%, galima rinktis ir šį investicinį kelią, tačiau prieš tai reiktų įvertinti su tokiu sprendimu susijusią riziką.

"Kiek ilgai" dalis - pati paprasčiausia, nes kaupti reikia nuo vaiko gimimo iki tol, kol sukaks bent 18 metų. Viskas paprasta - kuo vėliau pradėsime, tuo daugiau kas mėnesį teks atsidėti, o tokių įmokų skausmas tikrai bus didesnis, nei trumpalaikis malonumas, kurį suteiks pinigai, kuriuos išleisime per, sakysim, pirmus penkerius vaiko gyvenimo metus, užuot sistemingai taupę jo ateičiai.

Dažnam atrasti kelią taupymo vaikų ateičiai labirinte trukdo ir sumos, kurią kas mėnesį reikia atidėti miražas. Remiantis prie aukščiau minėto vieno iš skandinaviškų bankų siūlomo sprendimo pridėta skaičiuokle, jei kiekvieną mėnesį skirsime po 100 litų, tai su vidutine 6% metine grąža po 17 metų susikaups 29.285 litai, arba 3.660,63 lito vienam semestrui. Jei manote, kad tokios sumos, atsižvelgus į infliaciją, po 18 metų nepakaks, galite skirti didesnę sumą arba pinigus įdarbinti į didesnio pelningumo akcijas ar investicinį fondą. Bet kuriuo atveju, geriau 3.660,63 lito per semestrą, nei nulis.

Dabar pati sunkiausia dalis - motyvacija. Tam, kad kažką pradėtume daryti, ugdyti naują įprotį ar atlikti iki šiol neatliekamą veiksmą, mes tam turime turėti tvirtą priežastį, kuria tikime. Dabartinių įpročių įkalinti geriausiu atveju nevalingai keliame antakius viršun. Tokiam veiksmui apginti mes turime iš gausybės rago trimituojamų emocinių argumentų armiją: man tėvai tokio kraičio neatnešė, tai kodėl aš turėčiau; jaunimas turi dirbti, suprasti pinigo vertę; iš kur reikės paimti papildomus šimtą litų, kai ir taip pinigų trūksta. Ir dar daug kitų.

Pirmas dalykas, ką mes galime padaryti - kuo mažiau perkrauti savo patirtį emocijomis bei nustoti ieškoti kaltų. Orientacija į kaltojo paieškas naudos duoda mažai, nes, kad ir surasim tą kaltąjį, būsim iššvaistę daug laiko ir patyrę neigiamų emocijų. Jei orientuosimės į sprendimus, tokiu atveju bus daug lengviau blaiviai įvertinti padėtį ir atsakyti į klausimą "ką šioje situacijoje galiu pakeisti, kaip ją galiu pataisyti?" Vyresni žmonės labai dažnai atlieka monospektaklį "O mano laikais buvo..." Vietoj kaltinimo, aistringo aiškinimosi ar beprasmio įrodinėjimo apie kartų ir situacijų skirtumus aš tiesiog suprantu, kad tie žmonės gyveno tokį gyvenimą, matė tokius pavyzdžius ir todėl mąsto būtent taip. Kas žino, jei būtume jų kailyje, galbūt mąstytume lygiai taip pat?

Galime padaryti ir daugiau. Atrodo, kas čia tas 100 ar 200 litų, kai tu ramia širdimi žinai, jog tavo vaiko bent baziniai studijų poreikiai bus patenkinti. Savaime suprantama, kad vien faktas, jog vaikas studijuos dar neįžiebia jam ateities švyturio, tačiau tai gerokai padidina jo gyvenimiškos patirties bagažą bei suteikia įgūdžių, kurių reikės žingsniuojant gyvenimo keliais ir klystkeliais.

Širdies ramybę dar labiau užtikrins ir "7 žingsnių į finansinę laisvę" programa, tačiau su viena sąlyga - jei jos laikysitės. Šis etapas įdomus ir tuo, jog prieš savaitę aprašytą ketvirtąjį žingsnį (15% pajamų ilgalaikiam taupymui), kaupimą vaikų studijoms ir po savaitės aptariamą priešpaskutinį šios programos žingsnį (anksčiau grąžinti būsto paskolą) reikia žengti vienu metu bei viena koja. Tikiu, jog, palikus į dar gilesnį skolų liūną tempusius vartojimo įsipareigojimus užmaršty bei sukaupus 3-6 mėnesių išlaidų rezervą šiuos žingsnius žengti yra gerokai paprasčiau, o tie pradžioje užklupę sunkumai dabar atrodo tokie menkučiai.

Mano patirtis: savo vaikų dar neturiu, o ir prieš tapdamas studentu kraičio mokslams negavau, todėl pinigus studijoms teko užsidirbti savo galva. Iš vienos pusės, būtų buvę geriau, jei žinios apie taupymą vaikų studijoms būtų pasiekusios mano tėvų ausis man gimus ir jie būtų ėmęsi veiksmų. Iš kitos pusės, galiu pasidžiaugti, kad dirbdamas man patinkantį protinį darbą (kompiuterinė grafika, dizainas, internetinių puslapių priežiūra) galėjau studijų metais save pilnai išlaikyti, be to, gavau stipendiją ir nemokėjau už mokslą. Vis dėlto, yra ir tokių, kuriems pasisekė mažiau bei kurie turėjo studijas derinti ne tik su linksmybėmis, bet ir su darbu. Toks modelis gal ir suteikia trumpalaikį finansinį imunitetą, tačiau dėl to nukenčia pačios studijos. Moksleivio ar studento mokykloje niekas nemokė, kaip paskirstyti prioritetus tarp veiklų, taigi, dėl tokio derinimo tiek dirbama, tiek mokomasi prabėgomis. Todėl nuoširdžiai linkiu kiekvienai jaunai šeimai pagalvoti apie savo vaikų ateitį bei padėti tam pamatus jau dabar!

Kitą trečiadienį (13-01-16) pasidalinsiu tuo, kas daugumai atrodo iš fantastikos srities - kaip anksčiau grąžinti būsto paskolą. 



read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 5. Sukaupti lėšų vaikų studijoms"

Biblioteka: Walter Isaacson. "Steve Jobs"

2013-01-07 ·

Knygos - puiki priemonė tobulėti, pasisemti naujų minčių, idėjų, pažvelgti į jau žinomus dalykus kitu kampu. Jei nori daugiau uždirbti, visų pirma turi daugiau išmokti, tapti kitokiu žmogumi. Tad šalia rezultatų ir veiklos tikslų būtina keltis ir kompetencijos ugdymo tikslus, nes realybė yra žiauri: jei darysime tai, ką darėme iki šiol, gausime tai, kuo tenkinomės iki šios akimirkos.

"Dešimtukas" padės ištrūkti iš šio, atrodytų, užburto rato. Pamenate, kiekviename iš "dešimtukų", kurie skaičiuoja jau ketvirtus metus, vienas iš tikslų būdavo skirti tam tikrą skaičių valandų audio knygų perklausai. Galiu pasidžiaugti, jog jau daugiau nei pusę metų man puikiai pavyksta šio plano laikytis, o dabar tam bus dar viena paskata - rašyti apie tas knygas jums.

Pirmoji knyga, kurią apžvelgsiu "Bibliotekos" rubrikoje, buvo pasirinkta neatsitiktinai. Steve Jobs. Žmogus, tiek savo asmenybe, tiek verslo suvokimu, tiek požiūriu į gyvenimą bei daugelį kitų dalykų gerokai nutolęs nuo visuomenės normų ir standartų bei pakeitęs mūsų supratimą asmeninių kompiuterių, animacinių filmų, muzikos, mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir internetinių parduotuvių srityse.

Walter Isaacson pasakojama istorija išties primena bjauriojo ančiuko istoriją: kas galėjo pagalvoti, kad  dviejų moksliukų vykdomi bandymai tėvų garaže sukonstruoti kompiuterį per 35 metus evoliucionuos į labiausiai vertinamą kompaniją pasaulyje. Spėju, jog Steve Jobs bendravardis ir pirmojo Apple kompiuterio kūrėjas Steve Wozniak ilgai graužėsi nagus, kai jį apėmusios dvejonės dėl laiką pralenkusių Jobso idėjų ir planų ilgainiui privertė pasirinkti saugų samdomo programuotojo kelią, o vienas lauke likęs Jobsas ne tik laimėjo keletą mūšių prieš jo idėjų bei vadovavimo stiliaus priešininkus, tačiau ir karą dėl geriausios kompanijos pasaulyje.

Karo metaforos personifikacija puikiai atspindi S.Jobso asmenybę keletu aspektų. Visų pirma, jis nebuvo tas, kuris glostytų ar guostų savo pavaldinius. Koncentracija į rezultatą ir siekis įgyvendinti, atrodytų, neįmanomus dalykus jo pavaldinius nuolat versdavo klausytis įžeidinėjimų, kandžių pastabų, kartais net ir su sveika logika prasilenkiančių nurodymų, tačiau, kaip sakė pats knygos herojus, "kiekvienas iš šių specialistų nesunkiai gautų aukščiausius postus bet kurioje kompanijoje, tad, jei jie liko, vadinasi, tikėjo mano vizija".

Tiesa, taip buvo ne visada. Dėl nuolatinių konfliktų su vadovybe bei sveikatos problemų "Apple" įkūrėjas buvo keliskart priverstas atiduoti kompaniją į kitų rankas, tačiau kaskart sugrįžęs ją pakeldavo į naujas aukštumas.

Knygoje taip pat sužinosite ir apie tai, kas privertė šį lyderį pakeisti savo įpročius ir iš natūralumą propaguojančio, prakaitu dvokiančio, apiplyšusiais džinsais vilkinčio ambicingo vaikinuko riebaluotais plaukais įsprausti save į galingos kompanijos vadovo kostiumą, taip pat atrasite, kas pakeitė jo požiūrį į šeimą ir vaikus, nuolatinę kova su "Microsoft", darbą už vieną dolerį per metus, bei paties viduje nuolat tūnančiais ir pasireikšti progą ištaikančiais demonais.

Galiausiai, netradiciniai sprendimai atsisuko prieš patį Jobsą, kadangi, jei jam diagnozuotą skrandžio vėžį būtų gydęsis tradiciniais metodais, medikai spėja, jog būtų išgyvenęs gerokai ilgiau, o galbūt net ir pagijęs. Visgi, inovatorius net ir su mirtimi kovojo tik jam suprantamais būdais. Ir pralaimėjo.

Knyga apie Steve Jobs - puikus lyderystės, ėjimo prieš srovę, kūrybiškumo, susikoncentravimo į svarbiausius dalykus, gebėjimo sutelkti ir motyvuoti komandą bendram tikslui pavyzdys. Tik išskirtinės drąsos bei aiškios vizijos derinys įgalina žmogų pasiekti neįmanomų dalykų.

Įvertinimas: 8/10. (Gera knyga, sužinojau daug naudingų dalykų.)

Kitą pirmadienį (13-01-14) "Bibliotekos" rubrikoje tęsime kelionę po laiko planavimo plotmės su David Allen knyga "Produktyvaus darbo paslaptys", kurią paskaitę išmoksite gerokai efektyviau paskirstyti ne tik dienos, bet ir viso mėnesio darbus, išlaisvinti save nuo paskutinės minutės skubos streso.




read more "Biblioteka: Walter Isaacson. "Steve Jobs""

3 pakopų pensijų sistema (1): Sodra

2013-01-05 ·

Vienas dirbantis žmogus šiandien išlaiko tris nedirbančius bei iš surinktų mokesčių kiekvieną mėnesį išmokos su ištiesta ranka besitikinčius valstybės piliečius. Šitokia graudi statistika paskatino šalia "7 žingsnių į finansinę laisvę" bei "Pinigų valdymo mitų" parašyti ir apie tūlo piliečio nūdieną, kuris, dažniausiai tebevilki sovietinio mentaliteto marškinius ir pro pilną pykčio burną iškošia, jog jam viskas turi būti duota, atnešta, padėta. Nesirūpina, mat, valstybė juo, nuskriaustu. Kalėdos praėjo, tad pats laikas sviesti rožinius akinius pakampėn bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes kitu atveju gali tekti pasitraukti į gyvenimo užribį.

Po 2004 metais įvykdytos pensijų reformos, Lietuvos pensijų sistema susideda iš 3 pakopų. Artimiausius 3 šeštadienius išsamiai apžvelgsiu kiekvieną iš šių pakopų, o tai turėtų paskatinti visus dar kartą padėti "trumpalaikis malonumas šiandien" ir "šviesesnis rytojus" ant apsisprendimo svarstyklių ne tik tikintis, bet ir darant viską, kas yra kiekvieno iš  mūsų valioje, jog ilgalaikio gerbūvio vertė aukojant trumpalaikius malonumus atsispindėtų mūsų elgesyje su pinigais.

3 pakopų pensijų sistema:

  1. Valstybinio socialinio pensijų draudimo (Sodros pensija);
  2. Kaupimas senatvės pensijai iš socialinio draudimo įmokų pensijų fonduose (dalį Sodrai skiriamų įmokų pervedant į privačius pensijų fondus);
  3. Papildomas kaupimas pensijai gyvybės draudimo įmonėse ar pensijų fonduose (savarankiškai kaupiant sudarius periodinių mokėjimų sutartis).
Pirmiausia, apie Sodrą. Pensijų reforma buvo vykdoma neatsitiktinai. Pokario laikotarpiu sukurta pensijų sistema iki maždaug Sovietų Sąjungos kracho veikė be didesnių priekaištų, kadangi buvo daug dirbančių, vadinasi, mokančių mokesčius, o tų, kurie gaudavo valstybės išmokas pensijų, pašalpų, kompensacijų ar kitokių lengvatų pavidalu - sąlyginai mažai, taigi, to, ką dirbantieji sunešdavo pilnai užtekdavo prašantiesiems padalinti. Prie to prisidėjo ir ganėtinai trumpa gyvenimo trukmė. Be to, anksčiau žmonės, norėdami užsitikrinti gerbūvį senatvėje turėdavo po 4, 6, 8, o kartais ir po 12 vaikų. Viskas apskaičiuota, nes, kadangi mirtingumo rodikliai anksčiau būdavo gerokai aukštesni, žmonės jie puikiai žinojo, jog keli iš tų vaikų mirs, dar kiti gali nebūti pajėgūs išlaikyti tėvų senatvėje, bet tikrai atsiras vienas kitas, kurio tvirti pečiai apsaugos nuo senatvinio gyvenimo šarmos.

Laikui bėgant, keitėsi ir situacija. Laimėjimai medicinos srityje, kokybiškesnis maistas, sumažėjęs konfliktų sprendimas militaristinėmis priemonėmis - vieni iš svarbiausių faktorių, kodėl pailgėjo gyvenimo trukmė. Dar daugiau, sumažėjęs ankstyvas mirtingumas proporcingai sumažino vaikų skaičių šeimose. Prie to taip pat prisidėjo ir padidėjęs gyvenimo tempas, karjeros kultas, kurio tendencijos šiandien jau yra arti aukščiausio taško, nes labai dažnai intelektualios ir išsilavinusios šeimos apsiriboja vienu ar dviem vaikais, o demografinę padėtį labiausiai gerina asocialūs asmenys, kuriems vaikai - pašalpų verslo dalis. 

Pastaruoju metu vis aktualesnė ir kita problema - emigracija. Darbingo amžiaus žmonės mieliau renkasi nugarą lenkti svetur, nei kurti savo ateitį, mokėti mokesčius ir užtikrinti gerbūvį savo tėvams gimtinėje. Natūralu, kad dabar mokėti mokesčius ir remti senjorus už pažadą sulaukus garbingo amžiaus hipotetiškai būti tų laikų dirbančiųjų išlaikytiniu sutinka vis mažesnė dalis žmonių, tad mokančiųjų ir toliau mažėja, o gaunančiųjų išmokas - daugėja.

Dabar pažiūrėkime, ko mes galime tikėtis iš mūsų visų vargo motinėlės Sodros. Bazinė pensija šiandien - 360 litų. Jei atrodo, kad tai tik miražas, į realybę grįžti padės Lietuvos statistikos departamento atskleistas faktas, jog penktadalis dirbančių lietuvių (215.600) gauna minimalią arba mažesnę algą.

Vidutinė senatvės pensija 2012 metų lapkričio mėnesį sudarė 816,19 Lt., arba 8,31 Lt. mažiau nei nuo 2013 m. sausio įsigaliojusi minimali alga. Remiantis tuo, jog vidutinis atlyginimas 2012 metų III ketvirtį siekė 1.679,33 Lt., natūraliai kyla klausimas, kaip reikės gyventi, kai pajamos nukris daugiau nei perpus?

Taip, yra žmonių, kurie gauna didesnes pensijas: karininkai, signatarai, ilgamečiai įmonių vadovai, tačiau dirbdamas banke pastebėjau tokį paradoksą - žmonės, kurie anksčiau dirbo įmonių vadovais ir uždirbdavo bent po 10.000 litų per mėnesį dabar tenkinasi vos 1.500 litų siekiančia pensija.

Situacijos rimtumą supratusios valstybės galvos priėmė pensijų įstatymo pataisas, pagal kurias dalį Sodros naštos prisiima privatūs pensijų fondai, kaupimo bei gyvybės draudimo bendrovės. Kitą šeštadienį (13-01-12) apžvelgsiu kaupimo senatvei pensijų fonduose pliusus ir minusus.



read more "3 pakopų pensijų sistema (1): Sodra"

5 geidžiamiausios vadybininkų savybės

2013-01-04 ·
Atkaklus, orientuotas į rezultatą, pareigingas, atsakingas, punktualus, mokantis bendrauti, pasitikintis savimi - šiais ir dar daugeliu kitų epitetų mirgėte mirga kandidatų į darbą su žmonėmis gyvenimo aprašymai. Dažniausiai vadybininkų. Jei reiktų akimirksniu ištrimituoti, kokios 5 jūsų asmeninės savybės padės pasiekti aukštų rezultatų, kurias išskirtumėte?

Prieš savaitę rašiau buvusio ilgamečio "General Electric" vadovo Jacko Welcho paminėtas tris dažniausiai atleidimą iš darbo lemiančias priežastis. Šįkart apžvelgsiu atvirkštinį procesą - per daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai ištobulintą darbuotojų atrankos modelį, o tai ne tik atskleis kaip darbuotojus rinkosi vienas iš žymiausių bei daugiausiai visame pasaulyje pasiekusių verslo pirmūnų, tačiau bus ir tam tikru mūsų asmenybės veidrodžiu, kuriame vienos savybės spindės ryškiausiais tonais, o kitos lyg drovi maža mergaitė prieglobsčio ieškosis sudrėkusiomis rankomis glamžydamos mamos sijono skiautę.

J. Welchas pažymi, jog atsirinkti tinkamus darbuotojus - labai sunki užduotis, o ypač - vadovus. Vis dėlto, tinkami darbuotojai yra pats svarbiausias dalykas, jei organizacija nori pasiekti sėkmės. Darbuotojų paieškai ir atrankai yra prikurta gausybė schemų, testų bei modelių. Buvusio "General Electric" vadovo sistema susideda iš dviejų etapų: pirminio patikrinimo bei 5 savybių testo. Per pirminį patikrinimą J. Welchas tikrina kandidatų:
  • patikimumą (kandidato mintys, žodžiai ir veiksmai turi sutapti, jis turi elgtis sąžiningai, kelti pasitikėjimą);
  • protinius gebėjimus (vertinamas žingeidumas, gebėjimas mąstyti, analizuoti, o ne diplomas ar akademiniai įvertinimai);
  • brandą (gebėjimas išlikti ramiu stresinėse situacijose, rasti sprendimus, gerbti kitus, pasitikėti savimi, bet nemenkinti kitų).
Dažnam ir šis pirminis patikrinimas - kaip muzikiniai konkursai Rūtai Ščiogolevaitei arba Eurolygos Top 16 etapo rungtynės Kauno "Žalgiriui". Vis dėlto, tie, kurie įveikė pirmąją kliūtį, užmigti ant laurų neturėtų, kadangi 5 savybių testas ir parodys, kas stiprus, o kas - silpnas.

5 geidžiamiausios vadybininkų savybės
  1. Energingumas. Toks darbuotojas turi daugiau energijos, nei dešimt triušių iš baterijos reklamos. Jis tarsi skina kiekvieną savo kelyje pasitaikiusį gyvenimo žiedą, į viską žiūri optimistiškai, kai dirba - gali nuversti kalnus, o kai linksminasi - nepalieka abejingų. Hyperaktyvus, ekstravertas, todėl kiekviena diena jam - dar viena nuostabi proga sužibėti.
  2. Gebėjimas motyvuoti. Yra žmonių, kurie tik kalba. Taip gal ir motyvuosi keletą žmonių, bet efektas bus trumpalaikis. Yra žmonių, kurie kitus įkvepia savo asmeniniu pavyzdžiu. Tokiu atveju gali gerokai pakeisti daugumos žmonių gyvenimą. Motyvuojantys žmonės taip pat turi būti intelektualūs, įtaigūs, charizmatiški, kitaip tariant, tokie, kuriais norėtume patikėti. 
  3. Tvirtumas. Gali būti energingas, gali ta savo energija užkrėsti kitus, tačiau ateis laikas pasirinkti, priimti sudėtingus ir ne visoms pusėms gera lemiančius sprendimus. Tada prireiks tvirtumo. Vargu, ar yra kas blogiau už žmogų, vis delsiantį apsispręsti savo atsakomybių ribose, arba už tą, kurio nuomonė nuolat blaškosi svetimų argumentacijų uostuose.  
  4. Meistriškumas. Viskas paprasta - versle svarbiausia rezultatai. Ne kas daugiausiai puodelių kavos išsriubčios, ne kas skirs liūto dalį laiko būnant kolegos nuodėmklausiu, ne kas ilgiausiai atsėdės darbo sutartyje numatyta tvarka. Čia laimi tie, kurie atlieka jiems pavestus darbus, sugeba sprendimus paversti veiksmais, o tie veiksmai atneša pelną.  
  5. Entuziazmas. Jis tiesiog "serga" savo darbu, apie jį gali valandų valandas pasakoti savo draugams, mylimajai, be to, nuolat savarankiškai pildo žinių bagažą, didis džiaugsmas užlieja jo širdį, kai sekasi ne tik jam, bet ir kolegai, nes tuomet pagerėja bendra darbinė atmosfera. Tokio žmogaus fanatizmas liejasi per kraštus ir kitose veiklose - sporte, muzikoje, politikoje. Galima sakyti, jog gyvenimo kraujas karščiausiais purslais kunkuliuoja jų venomis. 
Vadybinio pobūdžio darbą dirbu jau septintus metus, o per tą laiką sukaupta patirtis tarsi skatina iškelti į viršų nykštį, ploti rankomis, uždėti "like", nevalingai linksėti galva ir visais kitais verbalinės bei neverbalinės ekspresijos būdais išreikšti pritarimą šiam J. Welcho vadybininkų atsijojimo modeliui. Dažnai tenka susidurti su energingais, tačiau su rezultatu ar gebėjimais planuoti reikiamus veiksmus tolokai prasilenkusiais šio amato atstovais. Arba tokiais, kurie nors ir pasiekia rezultatą, bet spinduliuoja išskirtinai negatyvią energiją bei aroganciją. Dažniausiai keliai susikerta su tokiais, kuriems vien žodžių junginys "skambutis klientui" pagreitina kvėpavimą, lyg per pirmąjį pasimatymą į veidą ima plūsti raudonis, o veriantys širdies dūžiai išduoda daug daugiau, nei jaudulį.

Ar yra tokių, kurie nebijodami jų adresu galinčio pasigirti švilpimo pripažintų, jog turi gerai išlavintas visas 5 minėtas savybes? Sveikinu! O kitiems, jei norite tapti puikiais pardavėjais, linkiu toliau uoliai to mokytis. Vakar Darius Pietaris pakvietė mane į savo "Facebook" fanų puslapį, kurio viena iš minčių nuginklavo:
"Aš nesu nei mokytojas, nei guru. Aš - mokinys. Yra žmonės, iš kurių mokausi ir kuriuos be galo gerbiu, nes jie padeda man judėti keliu, kurį jau patys nuėjo. Pats esu nužingsniavęs nemažą atstumą ir gal kas nori prisijungti mokytis kartu?"

Tad jei toks pardavimų profesionalas drąsiai ištaria tokius žodžius, tai tiek tu, tiek aš turime užsičiaupti ir mokytis. Bent jau tol, kol galėsim drąsiai pasakyti, jog įvaldėme visas 5 savybes be išlygų.



read more "5 geidžiamiausios vadybininkų savybės"