Ką žinome apie koučingą?

2012-12-21 ·
Kas per velns tas koučings yr, paklaustų vienas žymiausių Lietuvos žemaičių. Jei skaitote šį straipsnį, vadinasi, jog taip žadėta ir visais kanalais anonsuota pasaulio pabaiga kažkur užtruko. Dar daugiau - jums įdomu, kas per nauja mada skverbiasi į mūsų asmeninę bei verslo nūdieną, o tapti koučeriu dabar kartais norima net labiau, nei vadovu.

Pirmasis mano pasimatymas su koučingu įvyko prieš beveik ketverius metus, kai viena besipraktikuojanti mergina man surengė asmeninę sesiją. Po bemaž mėnesio tik ką baigęs mokymus ir naujai iškeptas koučingo specialistas Kęstutis Mikolajūnas pademonstravo savo įgūdžius. Dar po metų išbandžiau naują formatą - grupės koučingą, kuomet sesiją vedantis žmogus uždavinėja klausimus, o atsakymus kiekvienas grupės narys užsirašo ant popieriaus lapo. Galiausiai, prieš tris dienas jau minėtas K.Mikolajūnas organizavo pristatomąją europinio lygio koučingo programos sesiją. Susidomėjau.

Visų pirma buvo įdomu stebėti paties koučerio progresą, kadangi per tuos tris su puse metų beveik nebendravome. Kitas masinantis dalykas - naujas formatas, nes visa parodomoji sesija vyko kartu su per "Skype" programą kalbančia trenere iš Belgijos, kuri yra viena iš šios programos kūrėjų, be to, koučingu profesionaliai užsiima jau 20 metų. Tu turi būti geras savo srityje, jei joje esi bent 20 metų, tiesa?

Giriu už:
  • Auditorijos įtraukimą (kiekvienas žmogus gavo šansą prisistatyti, pakalbėti apie savo asmeninę patirtį);
  • Įdomų formatą (sesija daugiausia vyko anglų kalba, o joje pagrindinį vaidmenį atliko per Skype programą kalbėjusi trenerė iš Belgijos);
  • Susilaikymą nuo proaktyvaus brukimo (retai kada pristatyme primygtinai nesiūloma įsigyti daikto, tapti organizacijos nariu, kažką pirkti ar kitaip finansiškai prisidėti).
Patobulinčiau:
  • Technikos paruošimą renginiui (internetas nuolat strigo, o tai kiek blaškė dėmesį, kai video pokalbį vis reikėdavo pradėti iš naujo);
  • Programos aiškumą bei komunikaciją (beveik visi dalyviai tikėjosi pilnutėlės salės, o gavo kamerinę 6 žmonių erdvę, be to, moderatorius pripažino, jog jam dar pačiam nelabai aišku, kaip tam tikras programos dalis yra ketinama įgyvendinti);
  • Kursų kainos atitikimą Lietuvos rinkai (spėju, jog penkiaženklė kursų suma bus pagrindinė kliūtis žmonėms, kurie nori išmokti šio amato).
Komentaras.
Tai su kuo tas koučingas valgomas? Mano supratimu, koučingo tikslas - klausimų pagalba padėti pačiam žmogui rasti atsakymus į jam rūpimus klausimus, užvesti ant kelio. Nepatarinėti. Neprimesti savo nuomonės. Neteisti. Nesijuokti ar nepasiūlyti išsiplauti galvos, ateiti į protą. Erdvėje, kurioje žmogus gali jaustis saugus. Koučeris nėra motyvacinis kalbėtojas, kaip sakė viena iš sesijos dalyvių.

Vis dėlto, iš savo patirties galiu pasakyti, kad tiek būti koučeriu, tiek tuo, kurį tuo metu klausinėja - sunkus užsiėmimas. Atrodo, kad va, paklausiu keletą klausimų, žmogus patirs nušvitimą, o solidžios sumos kaip pieno upės tekės į mano sąskaitą. Anaiptol. Pamenu, kokius keistus ir prieštaringus jausmus sukeldavo nepatogūs klausimai, nes jie skatindavo mąstyti, pažiūrėti į save kritiškai, ir, užuot besislėpus "aš nežinau" urve, surasti savyje drąsos pripažinti nepatogius dalykus.

Kad ir kaip ten bebūtų, aš iki šiol turiu dvi abejones, kuriomis noriu pasidalinti ir su jumis. Visų pirma - pats "tapimas" koučeriu. Susidaro įspūdis, jog barjeras čia vienintelis - pinigai. Jei turi penkiaženklę sumą - prašau, išklausai kursą, pasipraktikuoji, ir tu jau - sertifikuotas koučeris. Klausykit, tai jeigu tokia "atranka" būtų vykdoma visur, tai mus operuotų galimai reikiamų savybių neturintys, bet už nepigius mokslus susimokėję chirurgai? Mano nuomone, ne kiekvienas yra geras psichologas, ne kiekvienas sugeba bendrauti su žmonėmis, pajusti jų pulsą ir būti tokiu, su kokiu kitam žmogui būtų malonu bendrauti. Abejoju, jog šių savybių galima išmokti per 14 dienų kursą.

Kita abejonė jau buvo išreikšta anksčiau - finansinė šios programos pusė. Taip, koučingas nepigus malonumas. Bet kas nustatė jo kainą? Kodėl žmogus, norėdamas tapti koučeriu, turi sumokėti penkiaženklę sumą? Teoriškai, kiekvieno daikto ar paslaugos kaina yra nustatoma pagal tai, ar yra norimas skaičius pageidaujančių tokią kainą sumokėti, t.y. žmonių, kuriems daiktas arba paslauga atrodo tiek vertingas, kiek ta suma pinigų ir jie yra pasiryžę iškeisti savo turimus pinigus į siūlomą/norimą prekę ar paslaugą. Tai, iš vienos pusės, leistų daryti išvadą, jog pasaulyje tikrai yra pakankamai žmonių, kurie už koučingą yra pasirengę mokėti milžiniškus pinigus. Vis dėlto, grįžtame prie pirmosios abejonės - tą sau gali leisti tik ribotas kiekis žmonių, o tarp negalinčių, mano nuomone, tikrai atsirastų gausybė gerų koučerių.

Koučingas, mano nuomone, turi perspektyvų ir, jei atliekamas profesionaliai, duoda naudos ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir karjeroje, tačiau jis Lietuvoje - dar labai jauna ir galutinai savo krypties nesuformavusi sritis. Norėtųsi tikėti, jog Kęstučiui pasiseks kuriant savo koučingo mokyklą ir turėsime stiprių šios srities profesionalų, o ne mados bangomis sliuogiančių ir save koučeriais pristatančių šarlatanų.

Įvertinimas: 6/10.