Kaip viską suspėti? (3) Praktiniai patarimai

2012-12-31 ·
Prieš dvi savaites pradėtas žygis laiko planavimo olimpo link šiandien kirs finišo tiesiąją. Užuot nardžius beribiame lipnių lapelių vandenyne, pradėjome skirstyti užduotis į kategorijas ir rikiuoti jas pagal svarbą. Daugumai žmonių pirma mintis, kuri kyla išgirdus žodžių junginį "laiko planavimas", būna darbo kalendorius. O ką daryti tiems, kurių raštas baisus arba gebėjimai aiškiai susidėlioti planus ir užduotis popieriuje panašūs į pirmykščio žmogaus?

Dailyraščio konkurse vargu ar užkopčiau ant garbės pakylos. Be to, esu įpratęs  viską turėti po ranka, todėl mieliau naudojuosi technologijomis, nei senu geru būdu viską užsirašyti ant popieriaus lapo. Tikiu, kad yra ir daugiau žmonių, kurie stengiasi išnaudoti naujausių mobiliųjų ir kompiuterinių technologijų teikiamus privalumus, o tiems, kurie to dar nebandė - labai rekomenduoju išbandyti. Dar niekada nebuvo taip paprasta žinoti, ką turi padaryti, paskirti tam laiką ir stebėti, kaip tau visa tai sekasi. 

Raktai, piniginė ir mobilus telefonas - trys daiktai, be kurių sunkiai įsivaizduojame savo dieną, jie visada šalia mūsų. Ar visada turime lapą popieriaus ir tušinuką? Vargu. Todėl visų pirmiausia pasidalinsiu, kaip aš tvarkausi su užduotimis ar mintimis, kurios tiesiog šauna į galvą. Tai gali nutikti bet kur - darbo vietoje, susirinkime, automobilyje, išėjus iš dušo, valgant ar net snūduriuojant.

Esu daug kartų susidūręs, jog, jei gimsta kokia gera mintis ir jos neužrašai - pasmerki ją priešlaikinei mirčiai. Kad taip neatsitiktų aš naudoju išmaniojo telefono programėlę Any.do. Į ją susirašau visas kilusias idėjas, reikiamas atlikti užduotis, be to, jei praleidi skambutį, programa automatiškai į užduočių sąrašą įkelia perskambinimo  tam žmogui priminimą.

Žinoma, vien užsirašyti nepakanka, kadangi užduoties fiksavimas savaime jos neatlieka. Todėl labai svarbu bent du kartus per dieną susikelti šias užduotis į kompiuterį, jei, žinoma, jų neįmanoma atlikti iškart. Priešingu atveju gali kilti panika - užduočių daug, tačiau visos jos tarsi "kybo" ore, o tau, matant, kiek daug reikės nuveikti, neišvengiamai kyla įtampa.

Užduočių valdymui aš naudoju nemokamą ir prie kiekvienos Google paskyros esančią užduočių platformą. Tai mano elektroninis ir labai patogus užduočių žurnalas, suskirstytas į man svarbias kategorijas.

Kaip matote, "Inbox" atlieka bendrinę užduočių įvesties funkciją. Vėliau įvedu kitą veiksmą, kurio reikia užduočiai atlikti, nustatau svarbą bei priskiriu prie tam tikros kategorijos.

Visos užduotys prasideda į laužtinius skliaustus įsprausta jų svarbą žyminčia raide. Pavyzdžiui, užsakyti notarą reikia šiandien ir tai yra svarbu, todėl ši užduotis yra pažymėta A raide. Suplanuoti sausio mėnesio "Dešimtuko" straipsnių grafiką svarbu, bet tą nebūtinai turiu atlikti šiandien, tad šiai užduočiai skyriau B raidę.

Po to seka labai svarbus darbas: iš kiekvieno kairėje esančio sąrašo išsirinkti užduotis, kurias ketinate atlikti šią dieną ir perkelti jas į  kategoriją "Šiandien" (mano pavyzdyje - [00] Today).

Kai jau turime konkrečios dienos užduotis - vaizdas daug aiškesnis, kadangi iš gausybės mes išsirinkome tik svarbius ir/arba skubius darbus.

Kitas žingsnis - surikiuoti tos dienos užduotis pagal svarbą, pradedant nuo svarbiausios ir baigiant mažiausiai reikšminga.

Toliau keliaujame prie dar vienos svarbios dalies - kalendoriaus. Tam naudoju Google kalendorių. Kadangi mūsų dienotvarkėje yra veiklų, kurios kartojasi kasdien ar kas savaitę, pirmiausia reikia susivesti tas veiklas ir nustatyti jų pasikartojimą. Tokiu atveju atsidarius rytdienos kalendorių jau bus aišku, kokios veiklos yra suplanuotos iš anksčiau, o kur galima skirti laiko  užduočių iš šios dienos sąrašo atlikimui.

Noriu atkreipti dėmesį į kalendoriaus lango dešiniame šone esančią užduočių juostą. Aš rekomenduoju iš visų užduočių sąrašo kategorijų išsirinkti šios dienos užduotis, o užduotį atlikus - ją pažymėti atlikta. Toje užduočių juostoje taip pat galima ir keisti užduočių eiliškumą, redaguoti informaciją, tad, kai užduotys ir kalendorius yra viename lange, sumažėja galimybė pasimesti.

Labai svarbu fiksuoti kiekvieną savo veiksmą 15 minučių tikslumu, nes tai leis ateityje stebėti savo veiklą, analizuoti kiek laiko reikia vienai ar kitai užduočiai atlikti, o galbūt atsakys į klausimą, kas suvalgė tuos ir taip menkus laiko resursus. 

Šioje vietoje labai svarbu suprasti, jog reikia pasilikti laiko nenumatytų darbų atlikimui. Kiek - priklauso nuo darbo pobūdžio ir to, kiek įtakos savo dienotvarkei turite jūs pats. Net ir pati efektyviausiai suplanuota dienotvarkė gali subyrėti į šipulius, jei joje nebus numatyta laiko planui B.

Paskutinis techninis elementas - išmaniojo telefono kalendoriaus sinchronizavimas su internetiniu kalendoriumi. Tiems, kam pastarasis mano sakinys buvo labiau panašus į keiksmažodžių ar barbarizmų virtinę, pasakysiu paprasčiau - mobilus telefonas prisijungia prie interneto ir nusikopijuoja kalendoriaus duomenis, taigi, visi darbai, kuriuos buvote suplanavę kompiuterio kalendoriuje, dabar yra matomi ir išmaniajame telefone.

Aš naudoju 2 CalenGoo programos įskiepius: 1) savaitės veiksmų santrauką ir 2) darbų, numatytų per artimiausias 3 valandas kalendorių. Paspaudus ant bet kurio iš įskiepių, galima pamatyti išsamų kalendorių, redaguoti, įterpti ar ištrinti kalendoriaus įrašus, nusistatyti priminimus.

Be to, kadangi visos jau įvykdytos užduotys lieka Google paskyroje, prireikus galima atrasti, kada ir kokia užduotis buvo atlikta.

Žinoma, jei esate pripratę prie popieriaus ir rašiklio - jūsų teisė rinktis. Mano siekis buvo parodyti, jog yra ir kitas, pažangesnis kelias. O ar jis jums patogesnis - spręskite. 

Sveikinu, jūs baigėte 3 laiko planavimo etapų programą! Esu tikras, jog išmokę suskirstyti užduotis, surikiuoti jas pagal svarbą bei įvaldę jų atlikimą palengvinančius technologinius sprendimus dabar spėsite daug daugiau, nei iki šiol, o svarbiausia - galėsite skirti daugiau laiko sau.



read more "Kaip viską suspėti? (3) Praktiniai patarimai"

Pinigų valdymo mitai (4)

2012-12-29 ·
Ar po praėjusios savaitės dar liko tikinčių, jog kredito kortelės yra skirtos padėti žmonėms išspręsti trumpalaikius finansinius sunkumus ir dabar įsigyti norimą daiktą, už kurį mokėti reikės vėliau? Sakoma, jog kvailas mokosi iš savo klaidų, o protingas - iš svetimų. Visgi, aš manau, jog kiekvienam iš mūsų reikėtų patirti tam tikrų finansinių sunkumų, nes tik tada esi priverstas mąstyti ir ieškoti išeičių.

Dauguma žmonių daro klaidą vertindami ne prisiimto įsipareigojimo, bet jo mėnesinės įmokos dydį. Tie, kas iki šiol gyvenime nėra turėję 250 tūkstančių litų, sunkiai suvokia, ką reiškia ta skolinta suma. Daug lengviau žmogui suprasti, kad per mėnesį beveik keturiasdešimt metų jis mokės po 1.000 litų už savo perkamą butą. Tačiau paprastai būna taip, kad per tiek metų mes sumokame už du butus - vieną sau, kitą - bankui, nes per keturiasdešimt metų palūkanų suma dažniausiai pasiekia arba viršija antra tiek, kiek mes mokėjome už savo butą.

Visi trys šiandien aptariami mitai ir neleidžia mums atlaisvinti didžiausio kapitalo gausinimo įrankio - savo atlyginimo, nes jis panaudojamas kaip nuolatinis priklausomybės bankui patvirtinimas - kad ir kas nutiktų, įmokas aš vis tiek privalau mokėti. Kol mirtis mus išskirs. Tad tuos, kurie jau susituokė su banku skatinu kuo greičiau pildyti skyrybų dokumentus. O tiems, kurie dar priklauso bankinių senbernių ar senmergių kategorijai, tačiau laukia to vienintelio kredito pasiūlymo princo ant balto sutarties lapo, siūlyčiau rimtai susimąstyti, ką gyvenimas nuo įmokos iki įmokos gali atnešti. Gyvenimas nuo algos iki algos gali baigtis netekus darbo, o gyvenimas nuo įmokos iki įmokos ir toliau tęsis nepaisant darbo netekties, ligos, invalidumo ar panašių negandų. Tad ar tikrai taip labai nori to automobilio, to geresnio kompiuterio, tos kelionės, kad esi pasirengęs viską statyti ant kortos?

10 mitas: Vartojimo kreditai, lizingai, kreditinės kortelės, būsto paskolos padeda susitvarkyti gyvenimą.

Faktas: Už norimą daiktą gali tekti permokėti iki kelių kartų, nei perkant grynais.

Atrodytų, kas čia blogo? Sukuri šeimą, pradžioje, kol dar nesi užgyvenęs turto, o visko reikia, tai ir leidi sau įsigyti buitinę techniką įsimokėtinai, ilgainiui kieme stovi "lizinginis" automobilis, kalbi telefonu, už kurio aparatą kas mėnesį susimoki telekomunikacijų bendrovei, o nenumatytoms išlaidoms turi kreditinę kortelę. Taip su savo gyvenimu tvarkosi dauguma ir juos paima siutas, kai kažkas dėsto, jog galima gyventi be įmokų, atsidėti dalį pajamų ir netgi taupyti.

Mano patirtis: Visi aukščiau minėti įsipareigojimai (išskyrus būsto paskolą) yra paremti žmogaus godumu turėti tai, ko neišgali nusipirkti, bet viliasi galėti tai turėti šviesioje ateityje. Deja, retam ta ateities šviesa įsižiebia, nes skolų tamsa nugramzdina į tunelį be galo. Pagal dabartinį planą, kurio laikausi jau pusantrų metų pavyko atsikratyti dviejų tokios rūšies įsipareigojimų, per dar pusantrų metų ketinu susitvarkyti ir su trečiu. Svarbiausia tai, jog supratau, kad situaciją reikia koreguoti ne didinant skolinimąsi, o ieškant priežasčių, kaip tai sumažinti ir susikurti papildomų pajamų.

11 mitas: Automobilio lizingas yra geras būdas įsigyti norimą automobilį.

Faktas: Naujo automobilio vertė per pirmuosius ketverius metus nukrinta 60%.

Statuso pabrėžimo atributai būdingi tiems, kuriems trūksta dėmesio ir savivertės. Troškimas pasirodyti ir jaustis svarbiu į naujų automobilių salonus gena minias greitesnės sėkmės sulaukusių, tačiau su pinigais tvarkytis neišmokusių finansinių beraščių. Aš neturiu nieko prieš naujo automobilio pirkimą už grynus pinigus, kad ir kokie kompleksai ar motyvai skatina žmogų taip elgtis. Bet pirkti naują automobilį skolon... Kokia čia investicija, jei per ketverius metus automobilio vertė nukrinta 60%? Tuštybės mokestis.

Mano patirtis: Pagal esamas finansines galimybes man būtų sudėtinga įsigyti keliasdešimt tūkstančių kainuojantį naują automobilį. Tačiau net ir joms pasiekus tokį lygį, manau, rasčiau daug tinkamesnių būdų tuos pinigus išleisti. Kol kas mane tenkina ir senesnis automobilis. O jei norisi naujo, tai, mano nuomone, labai geras modelis, kai tu moki už kilometrą ir "viskas įskaičiuota". Aišku, tik tokiu atveju, jei nesi įsipareigojęs su tuo pačiu automobiliu važinėti du metus ar daugiau. Tokiu atveju, jei suprastėjo finansinė situacija, gali pasirinkti ją labiau atitinkantį automobilį, jei pagerėjo - taip pat, o jei tenka kraustytis į kitą miestą, tai nesuki galvos dėl galimų netesybų. O ką turi išsimokėtinai nusipirkęs naują automobilį? Nebent mokamas įmokas už daiktą, kurio vertė jau gerokai nukritusi.

12 mitas: Skolų apjungimas padės išspręsti problemas dėl vėluojančių įmokų.

Faktas: Skolos niekur nedingo, tiesiog už papildomą mokestį jos suplaukė į vieną sąskaitą.

Dabar populiarėja bankų triukas apjungti keletą to paties žmogaus vartojimui skirtų skolų apjungti į vieną. Tai gali būti kreditinės kortelės, vartojimo kreditai, skolos už pirkinius išsimokėtinai. Tokiu atveju žmogui atrodo, jog, kai viskas bus vienoje vietoje, bus daug paprasčiau tvarkytis ir mokėti įmokas. Tačiau čia yra ir kita medalio pusė - už tokią "paslaugą" bankas pareikalaus palūkanų. Kitaip sakant, jei anksčiau turėjote kelis kreditus, tai juos sujungus į vieną bus mokamos papildomos palūkanos už tai, kad gaunate galimybę pratęsti savo skolų terminą. Palūkanos nuo palūkanų. Kiek tai naudinga žmogui, turbūt, aiškinti nereikia. Be to, problema liko, nes įprotis skolintis niekur nedingo, tik pailgėjo terminas, per kurį bankas dar tikės jūsų pažadu viską sugrąžinti.

Mano patirtis: Su aukščiau išdėstytu skolų apjungimo planu teko susidurti ir man. Visų pirma rekomenduoju ieškoti sprendimų. Iš savo patirties banke yra tekę matyti atvejų, kai žmonės, susidūrę su tokiais sunkumais, deda į krūmus ir taip dar labiau apsunkina savo situaciją. Vis dėlto, bankas taip pat suinteresuotas, kad jūs mokėtumėte savo įmokas, taigi, iki protingos ribos jie ieškos ir siūlys sprendimus, tačiau tam turi būti abipusis noras. Vėliau, kai sutarėte dėl abiems pusėms priimtino skolų valdymo plano, labai svarbu eiti plano priekyje - mokėti didesnes įmokas ir taip sutaupyti dalį priskaičiuotų palūkanų. Tokiu atveju reikia ryžtingai apsispręsti ir atsisakyti absoliučiai visų nereikalingų išlaidų, pakeisti savo pinigų leidimo įpročius. 

Štai ir apžvelgėme 12 dažnai pasitaikančių valdymo mitų. Viliuosi, jog tai jums sukėlė naujų minčių ir pasvarstymų, kurie vėliau virto apsisprendimais ir konkrečiais veiksmais. Kai tiek daug nuomonių, reklamų ir skatinimų pasiduoti akimirkos troškimui, sunku likti savo kelyje ir paisyti savo nusistatytos krypties. Tačiau tik uoliausi gali pasiekti savo finansinės sėkmės ir vėliau mėgautis troškimais, nes juos pildys savais pinigais. O tie, kurie pildys troškimus svetimais pinigais anksčiau ar vėliau taps savo momentinio silpnumo vergais. Ar esi pasirengęs atsisakyti momentinio džiaugsmo dėl ilgalaikės laimės?


read more "Pinigų valdymo mitai (4)"

3 pagrindinės atleidimo iš darbo priežastys

2012-12-28 ·
Atleidimas iš darbo. Turbūt kūnas nueina pagaugais perskaičius šį grėsmingą žodžių junginį. Kas dabar bus? Kaip reikės gyventi? Ko imtis? Kam paskambinti? Kuriam laikui užteks santaupų? Likti toje pačioje sferoje ar atlikti kardinalius karjeros pokyčius? Šie ir kiti klausimai gali signalizuoti, jog tai - blogiausia jūsų gyvenimo diena. Ar iš tikro padėtis tokia tragiška? Anaiptol.

Atleidimas iš darbo tai veiksmas, kuris labai puikiai pamatuoja vadovo profesionalumą: vienas tai sugeba pateikti lyg naują galimybę ir tarsi jauti dėkingumą už atvertas akis, kitam norisi kibti į atlapus, stotis piestu, nes jautiesi netinkamai įvertintas.

Tad kokios tos pagrindinės atleidimo iš darbo priežastys ir kaip pasitaikius kiekvienai iš jų siūlo elgtis vienas geriausių 20 amžiaus vadovų - daugiau nei 20 metų JAV konglomeratui "General Electric" vadovavęs Jackas Welchas.

3 pagrindinės atleidimo iš darbo priežastys
  1. Atleidimas dėl drausmės pažeidimų. Jei darbuotojas pažeidė etikos kodeksą, buvo pagautas vagiant, meluojant, piktnaudžiajant alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis, pažeidinėjant konfidencialumo sutarties sąlygas ar kitaip prasilenkiant su darbo drausme, tokiu atveju veiksmų reiktų imtis nedelsiant. Be to, kaip teigia J. Welchas, tuomet reiktų aiškiai visiems iškomunikuoti, kodėl minėtas darbuotojas buvo atleistas. Tai būtų savotiška prevencija kitiems, jei kiltų mintis lipti ant to paties grėblio. Dar daugiau, būtų dar labiau sustiprintas įsitikinimas, jog bendrovės vertybės - ne vien popierinės, o jų ignoravimas užtraukia atitinkamas pasekmes. 
  2. Atleidimas dėl ekonominės situacijos. Gali būti, jog dėl ekonominių priežasčių reikia atlikti reorganizaciją, naikinti tam tikras verslo šakas, apjungti padalinius, uždaryti filialus bei taikyti kitus optimizacijos metodus. Tam, kad atleidimas dėl ekonominių priežasčių būtų planingas ir kuo mažiau skausmingas ar netikėtas darbuotojams, juos tokiam galimam įvykių vingiui reiktų ruošti iš anksčiau - supažindinti su įmonės veiklos rezultatais, prognozėmis, planais, įvairiausių scenarijų įvertinimais. Taip, žmonės gali būti pikti ar nusiminę, tačiau, kai jie supranta, jog toks žingsnis - neišvengiamas, net tokioje kritinėje situacijoje jaučia pagarbą vadovui. 
  3. Atleidimas dėl prastų darbo rezultatų. Viena iš sudėtingesnių situacijų. Iš pažiūros atrodo, kas čia gali būti sudėtingo? Neneša žmogus pelno, tad kam jis reikalingas, įteikiu atleidimo lapelį ir "viso gero". Profesionalūs vadovai, anot J. Welcho, visų pirma taiko diferencijavimo sistemą, kurioje kiekvienas darbuotojas aiškiai žino, kuriai grupei priklauso bei ko iš jo vadovybė tikisi. Kitas žingsnis - nuoširdžiai informuoti ir suteikti žmogui galimybę pasitaisyti. Dvi taisyklės, kurių laikosi šis žymus vadovas - jokių siuprizų bei pažeminimo. Žmogui ir taip sunku, tad kuo geriau jį paruošime šiai žiniai ir kuo sklandžiau atliksime šį nemalonų veiksmą, tuo visiems bus mažiau įtampos. 
Beveik visose verslo mokyklose ar per papildomus mokymus daug akcentuojama kaip tinkamai įvertinti būsimą darbuotoją, kaip padaryti kuo mažiau klaidų atsirenkant iš gausybės kandidatų, tačiau niekur nemokoma, kaip tinkamai su juo išsiskirti. Šiuo tikslu J. Welchas pažymi keletą klaidų, kurias daro vadovai prieš parodydami savo pavaldiniams į duris:
  • atleidžia per greitai (dažnai pasikeitus vadovybei lekia ir keleto pavaldinių galvos, tačiau tokia taktika tik gimdo neapykantą ir susiskaldymą);
  • stokoja nuoširdumo (tai, jog darbuotojas nepateisina lūkesčių jis sužino tada, kai sprendimas dėl jo atleidimo būna padarytas);
  • duoda per daug "antrų šansų" (vis tikimasi, jog "geras žmogus" pradės duoti "gerų rezultatų").
Atleidimas - jautri tema kiekvienam iš mūsų, nepriklausomai nuo to, kurioje barikadų pusėje esame. Vis dėlto, jei dirbame samdomą darbą, labai sveika kiekvienos dienos pabaigoje savęs paklausti: "ar už tai, kiek aš šiandien nuveikiau, samdyčiau save į šį darbą ir mokėčiau tokį atlyginimą?" Todėl linkiu, kad tokių dienų būtų tiek daug, kad stovėtume prie paaukštinimo slenksčio, o ne nardytume abejonių dėl galimo atleidimo jūroje.



read more "3 pagrindinės atleidimo iš darbo priežastys"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 3. Turėti likvidų 3-6 mėnesių išlaidų rezervą

2012-12-26 ·

Ar į savo skolų sniego gniūžtę nukreipėte tiek pinigų, kiek snaigių iškrito pastaruoju metu? Kalėdos ne tik metas, kai išleidžiame daugiau, nei per ankstesnius kelis mėnesius dėl dovanų, bet ir laikas, kai apsisprendžiame nuo kitų metų pakeisti tam tikrus dalykus savo gyvenime. Finansinė padėtis dažnai būna vienas iš jų. Dažnai tai ir lieka tik pažadu.

Noriu pasidžiaugti tais, kurie toliau laikosi apsisprendimo dėti koją už kojos finansinės laisvės link. Šiandien aptarsime trečiojo žingsnio - likvidaus 3-6 mėnesių išlaidų rezervo - svarbą.

Jei viską iki šiol darėte pagal "7 žingsnių į finansinę laisvę" rekomendacijas, tai jau ne tik pradėjote formuoti finansinį apetitą mažinančius bei kartu finansinę formą gerinančius įpročius, tačiau ir atsidėjote 1.000 litų (pirmas žingsnis) bei padengėte visus įsipareigojimus išskyrus būsto paskolą (antras žingsnis). Tai reiškia, jog ne tik paklojote pamatus trečiam žingsniui, bet ir atlaisvinote dalį savo kas mėnesį gaunamų pajamų, kurias iki šiol suvalgydavo įsipareigojimų įmokos. Ką daryti toliau? Vėl nutrūkti nuo grandinės? Priešingai!

Suprantu, kad gali ištikti šokas pamačius keletą papildomų šimtinių piniginėje, o viduje tūnantis klastingasis pagundų žaltys gali pradėti vilioti atsikąsti apdovanojimo už tokį pasiekimą obuolį. Bet juk mes ne iš tų, kurie sustoja pusiaukelėje. Gyvenimas - dinamiškas ir dabar stabiliai atrodanti situacija gali net ir artimiausioje ateityje pateikti nelauktų ir ne visada malonių siurprizų. Tam turime būti pasiruošę. Likvidus 3-6 mėnesių išlaidų rezervas ir bus ta užuovėja, apsauganti nuo neprognozuotų netikėtumų.

O nutikti gali daug - atleisti iš darbo, sustreikuoti tavo ar šeimos narių sveikata, patirti nelaimingą atsitikimą, kurio žalą reikės padengti kitai pusei, nemalonumai su teisėsauga ir dar daug kitų dalykų, kurie gali įtakoti mūsų finansinę situaciją. Tačiau jūsų situacija įdomi tik jums. Tai, kad jus atleido iš darbo tikrai neįgalina ateiti ir vien už šypseną prisikrovus pilną maisto produktų krepšį pražygiuoti pro parduotuvės kasas nepastebėtam. Banko vadybininkė irgi tik palinksės galva besiklausydama jus netikėtai užklupusių negandų. Bet įmokas vis tiek reikės mokėti. Norint gyventi šiltai ir naudotis elementariausias kasdienybės patogumais už juos taip pat reikės atseikėti. O apie tai susimąstome dažniausiai dieną po to, kai nutinka tokia nelaimė. Nes vis galvojame, kad gal ne mums, gal ne šiemet.

Tam tikrą apsaugą gali suteikti draudimas. Tačiau nuo visų įmanomų gyvenimo negandų tikrai neapsidrausi, nes tokiu atveju įmoku suma susidarys išties didelė. Geriausias būdas viską paimti į savo rankas. Jau turime 1.000 litų. Nukreipus skolų sniego gniūžtei skiriamą sumą kas mėnesį, 3-6 mėnesių išlaidų likvidų rezervą galima sukaupti per metus.

Kaip tą padaryti saugiai ir pelningai? Na, investavimo dėsniai sako, jog kuo didesnė rizika, tuo didesnė galima grąža, tačiau tuo didesni ir galimi praradimai. Kadangi tai pinigai, kuriais rizikuoti nesinorėtų, mano siūlymas tą tūkstantį litų padėti į lankstųjį indėlį. Komerciniai bankai prieš kelis metus savo klientams pasiūlė tokią indėlio rūšį, kuri, iš esmės, veikia kaupiamojo indėlio pagrindu, kai turimo indėlio sąskaitą galima bet kada papildyti, tik iš jos praėjus keliems mėnesiams dar galima ir išsiimti dalį indėlio neprarandant palūkanų.

Rekomenduojama indėlio trukmė - 6 mėnesiai su automatiniu pratęsimu, nes tai sąlyginai optimalus laikas žinant, kad, jei tų pinigų neprireiks - indėlis prasitęs su visomis palūkanomis, o jei reikės nutraukti, tai prarastų palūkanų suma nebus labai didelė. Be to, rekomenduoju kas mėnesį šį indėlį papildyti bent jau ta suma, kuri anksčiau buvo skiriama skolų sniego gniūžtei.

Šiuo metu Lietuvos komerciniai bankai siūlo nuo 0,1% iki 1,8% metinių palūkanų už 6 mėnesių trukmės indėlius. Kredito unijos siūlo iki 3%. Ir nors pastaruoju metu viena kredito unija nuolat mirga pirmuosiuose laikraščių bei naujienų portalų puslapiuose, reiktų paminėti, jog visi indėliai bei lėšos sąskaitose iki 100.000 eurų yra 100% apdrausti, o šios sistemos veiksmingumą parodė "Snoro" istorija. Patarimas tiems, kurie turi daugiau nei 100.000 eurų ir nori būti apdrausti - išskaidykite savo turimas lėšas per kelis komercinius bankus, kad kiekviename iš jų laikoma suma neviršytų 100.000 eurų ir galėsite naudotis draudimo apsauga.

Kalbant apie pelningumą, tai pati konservatyviausia ir mažiausiai grąžos duodanti pinigų įdarbinimo priemonė, tačiau žiūrint iš saugumo ir likvidumo perspektyvos, jei investuotume į akcijas, obligacijas ar investicinius fondus - visada susiduriame su tikimybe, jog akcijų rinka bus nukritusi, taigi, prireikus atsiimti savo pinigus galime ne tik neuždirbti, bet ir dalį jų prarasti.

Mano patirtis: aš dar likau prie antrojo žingsnio į finansinę laisvę - skolų sniego gniūžtės. Visgi, anksčiau, kol dar nežinojau apie šią programą ir finansus valdžiau taip, kaip pats išmaniau, teko girdėti apie šį žingsnį, tačiau kiekvieną praktinio pritaikymo pradžią sugriaudavo nenumatytas pirkinys. Matyt, stigo motyvacijos ar disciplinos, trūko šio žingsnio svarbos suvokimo. Dabar esu tikras, jog sistemingai laikysiuosi šios programos. To paties linkiu ir jums!

Kitą trečiadienį (13-01-02) atsibusime po švenčių maratono ir kulniuosime į darbus pasidalinti Kalėdinio periodo įspūdžiais. Puiki diena pakalbėti ir apie ilgalaikį taupymą, juolab, kad pati metų pradžia. Kodėl tą reiktų daryti ir kokius įrankius pasirinkti sužinosite jau po savaitės.
 


read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 3. Turėti likvidų 3-6 mėnesių išlaidų rezervą"

Kalėdų mozaika

2012-12-25 ·

Kalėdos... Šventė, kuri, anot akropolių, prasideda iškart po Vėlinių. Arba, anot vienos telekomunikacijų bendrovės, vietoj jos ateina didžiaakiai sutemų paukščiai. Kaip ten bebūtų, eglutės jau papuoštos, tad pats metas pasidalinti, ką iš tikrųjų reiškia Kalėdos.

Susidaro įspūdis, jog pastaruoju metu Kalėdos prarado savo tikrąją prasmę, nes dauguma Kalėdas sieja su dovanomis, eglute ir tuo dideliu storu žilabarzdžiu vyruku raudonais kailiniais, tempiančiu už save didesnį maišą. Iš tikro Kalėdos - Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Su kuom Kalėdos asocijuojasi jums?

Kaip ten bebūtų, pagrindinis epitetas, kuris man asocijuojasi su šia švente yra "dosnios". Jei žiūrėtume iš krikščioniškos perspektyvos, būtent šią dieną Dievas pasiuntė į žemę savo viengimį sūnų.

Tie, kuriems religiniai dalykai atlieka antraplanį vaidmenį, per Kalėdas savo namų sienas apkarsto milžiniškomis vilnonėmis kojinėmis, baltais raštais išmargina langus, o po milžiniška žaisliukais bei girliandomis papuošta eglute savo slėptuvę suranda dovanos. Na, bent jau taip rodo filmuose. Metas, kai grąžiname skolas, susitaikome, apsvarstome, kokie buvo metai, ką pavyko nuveikti, ko tikimės iš kitų metų, o ką pradėsime daryti jau pirmadienį. Ar po savaitės.

Na, o "Dešimtuko" vardu linkiu būti dosniems. Geriausia pradėti nuo savęs. Dauguma žmonių vaidina herojus, aukojasi dėl kitų, bet toks elgesys - pražūtingas: gyveni dėl kito žmogaus, o nei pats esi laimingas, nei tuo labiau tas, dėl kurio sakaisi gyvenantis. Geriausias būdas padėti vargšams yra nebūti vienam iš jų! Todėl, kai pamilsime save, labiau pasitikėsime savo galimybėmis, tada ir aplinką geriau vertinsime, ir šypsenų daugiau kitiems dovanosime, ir pasaulis aplink bus gražesnis!

Dosnių Šventų Kalėdų!

P.S. Kad ir kaip buvo sunku, vis dėlto, vakar pavyko išvengti persivalgymo.



read more "Kalėdų mozaika"

Kaip viską suspėti? (2) Užduočių svarbos nustatymas

2012-12-24 ·
Praėjusią savaitę sužinojome, kodėl svarbu užsirašyti ketinamas atlikti užduotis ir kaip jas paskirstyti. Viliuosi, jog ne tik skaitėte, bet ir ėmėtės praktinių veiksmų - užsivedėte ir pradėjote pildyti užduočių žurnalą, jei to nedarėte iki šiol. Šiandien žengsime dar vieną žingsnį, po kurio žinosime ne tik, ką reikia padaryti, bet ir kodėl reikia, kada reikia ir ar apskritai reikia.   

Dažnai žmonės sako, jog visi darbai jiems svarbūs ir viską būtina atlikti. Nesąmonė. Taip sako tie, kurie nemoka atskirti kiekvienos iš užduočių svarbos. Jei kritiškai įvertintume jų dienos "pasiekimus", manau, jog tikrai atrastume, kaip buvo galima tikslingiau panaudoti savo laiką ir, išvengiant streso, atlikti pirminės svarbos užduotis. Juk atidžiau pažiūrėjus, suprantama, jog tikrai ne visos užduotys sprendžia gyvybės-ar-mirties lygtį, dar mažiau jų stovi ant būtinybės pjedestalo. Tad kaip nepamesti galvos darbų sūkuryje ir atlikti tuo metu svarbiausią užduotį?  

Darbų svarbos nustatymui naudoju Eizenhauerio metodą, kuriame užduotys pagal jų atlikimo svarbą ir skubumą skirstomos į 4 kategorijas: 
  • A- skubu ir svarbu;
  • B- neskubu, bet svarbu;
  • C- skubu, bet nesvarbu;
  • D- nesvarbu ir neskubu.
Iš pirmo žvilgsnio gali būti sudėtinga nustatyti kiekvienos reikiamos atlikti užduoties svarbą bei skubą, todėl plačiau apžvelgsiu kiekvieną iš kategorijų, paminėsiu jos pagrindinę funkciją ir pateiksiu keletą pavyzdžių. 

A- skubu ir svarbu.
Paprastai: turiu atlikti ir būtinai šiandien.
Funkcija: kamšyti spragas.
Pavyzdžiai:
  • sveikatos sutrikimų panaikinimas;
  • projektų, užduočių, už kurias reikia atsiskaityti iki tam tikros datos atlikimas;
  • paskutinės minutės pasiruošimas planuotam susitikimui, atsiskaitymui, paskaitai;
  • operatyvus iškilusių problemų sprendimas;
  • veikla, kuri atneša daugiausiai rezultato darbe.
Komentaras: Čia viskas aišku - šias užduotis tiesiog būtina atlikti šiandien, o neatlikus grėstų rimtos pasekmės. Pavyzdžiui, laiku nesuteikus reikiamos medicininės pagalbos žmogus gali baigti savo gyvenimą, o iki tam tikros datos neatlikus užduoties galima patirti neigiamų pasekmių darbe. Vis dėlto, žmonių, kurie koncentruoja dėmesį į A tipo užduotis gyvenimas panašus į įtempto siužeto veiksmo filmą: daug įtampos, streso, nuolatinės herojiškumo apraiškos gesinant gaisrus ir sprendžiant netikėtai iškilusius sunkumus.

B- neskubu, bet svarbu. 
Paprastai: jei atliksiu šiandien - mažiau streso bus ryt.
Funkcija: apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių ateityje.
Pavyzdžiai:
  • veiklos/atostogų planavimas;
  • sportas;
  • tikslų išsikėlimas ir stebėsena;
  • pasiruošimas numatomoms užduotims;
  • savianalizė.
Komentaras: Sakoma, jog sėkmingiausi ir laimingiausi žmonės koncentruoja dėmesį būtent į B tipo užduotis, todėl iš anksto numato galimus variantus ir pasiruošia jų sprendinius. Juk sportuoti nebūtina šiandien, bet, jei to nedarysime, ilgainiui gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų. Arba, jei studentas tolygiai mokysis viso semestro metu, tai vargu, ar jam pritrūks vienos nakties. Planuoti, turėti viziją, ieškoti sprendimų ateities situacijoms suvaldyti - daug efektyvesnis savo laiko išnaudojimo būdas.

C- skubu, bet nesvarbu. 
Paprastai: užuot dirbęs svarbesnius ir sunkesnius darbus, laiką skirsiu lengvesnei veiklai.
Funkcija: skirti laiką mažareikšmiams darbams.
Pavyzdžiai:
  • kolegų prašymai pagelbėti;
  • atsiliepimas į su užduotimi nesusijusius skambučius;
  • susirinkimai;
  • pašnekesiai su kolegomis laisvalaikio temomis;
  • renginiai.
Komentaras: Labai dažnai žmonės klysta manydami, kad momentinės skubos efektas yra galingesnis už ilgalaikės svarbos. Taip mes, nemokėdami pasakyti "ne", eikvojame savo laiką tiems, kurie stengiasi jį atimti iš mūsų. Dažnai buvimas geru kolega menkai prisideda prie tiesioginių darbo rezultatų, todėl pirmiausia rekomenduoju atlikti svarbias, nors ir neskubias užduotis, o tik tada, jei lieka laiko ir noro, užsiimti skubiais, bet mažareikšmiais dalykais. O geriausia būtų jais iš viso neužsiimti.

D- neskubu ir nesvarbu. 
Paprastai: ar atliksiu šiandien, ar apskritai niekada - jokio skirtumo.
Funkcija: laikui švaistyti.
Pavyzdžiai:
  • nuolatinis el. pašto tikrinimas;
  • naršymas internete ir socialiniuose tinkluose;
  • SMS žinučių rašymas;
  • TV žiūrėjimas;
  • kitos smulkmenos.
Komentaras: Puikiausiai galima apsieiti ir be to. Ir pasaulis nesugrius. Deja, nuolat tikrindami elektroninį paštą, naršydami internete, bendraudami socialiniuose tinkluose ar rašydami žinutes mes eikvojame laiką, kurį turėtume skirti užduotims, kurios veda tikslo link. Ne laiko trūksta, o gebėjimų jį planuoti ir panaudoti efektyviai. Taip, kartais daug maloniau pramogauti, bet, jei yra darbų, kuriuos reikia atlikti - daug sveikiau juos atlikti pirma, o tada, likus laiko, užsiimti tuo, ko labiau norisi. Nes, jei tą darbą vis tiek reikės atlikti, tai paskui gerokai kris produktyvumas, kai prisidės įtampa, stresas bei nuovargis.

Kai jau išmokome, kaip nustatyti užduočių svarbą, pats laikas perkelti tas užduotis į dienos darbų kalendorių. Simboliška, nes tai ir aptarsime kitą pirmadienį (12-12-31), paskutinę dieną, kai metų grafoje puikuosis skaičiai "2012".



read more "Kaip viską suspėti? (2) Užduočių svarbos nustatymas"

Šv. Kūčios pagal "Dešimtuko" taisykles

·
Per sniego kalnus, per pusnynus ledrogėmis atsliuogia Šv. Kūčios - diena, kai kiekvienas iš mūsų tampame mažų mažiausiai degustavimo profesionalais, o visas mintis apie dietas viltingai nukeliame bent jau iki pirmadienio. Ar iki kitų metų. Juk liko tik savaitė.

Man Kūčios visada asocijavosi su bent jau pusmečio maisto normos įsisavinimu, kai akys mato daug ir tarsi vilioja ne tik išragauti visus 12 patiekalų, bet dar ir pasilikti vietos desertui. Taip per bemaž dvi valandas užpildomos net pačios atokiausios skrandžio kertelės, apima mieguistumas, o netrukus ir tas sunkumo jausmas, kai pripažįsti sau: "žinojau, žinojau..."

Tikiu, jog ne vien man būdingi tokie prisiminimai, todėl šalia sveikinimo ir linkėjimo visiems saikingai pasitikti Kūčių stalą, metu vienos dienos "Dešimtuko" iššūkį - Kūčias pirmąkart ketinu švęsti dvejose vietose, tad keliu vienintelį tikslą - nepersivalgyti. Kaip man sekėsi tai daryti sužinosite jau rytoj!

Savo ruožtu noriu visiems palinkėti paisyti saiko visose gyvenimo situacijose. Paprastai kalbant, visų pinigų neuždirbsi, viso alaus neišgersi, ant visų merginų veidų šypsenų nenutapysi, o viso pasaulio vargas tikrai negula ant tavo pečių, tad linkiu labai paprasto dalyko - pirma galvoti, o tada daryti. Be to, skirkite daugiau dėmesio savo artimiesiems, pastebėkite gražius dalykus ir juos pagirkite, padrąsinkite bei tiesiog nusišypsokite. Šypsena nieko nekainuoja, o kartu yra tokia galinga jėga!




read more "Šv. Kūčios pagal "Dešimtuko" taisykles"

Pinigų valdymo mitai (3)

2012-12-22 ·
Praėjusią savaitę sklaidėme greitų sprendimų nuo piniginių problemų iliuziją, tad viliuosi, jog ketinimai praturtėti lošiant, lažinantis, investuojant skolintus pinigus ar noras susitvarkyti savo finansines bėdas greitaisiais kreditais pakilo į debesis garų pavidalu. Šį kartą bokso pirštinę nukreipsime į kredito korteles.  

Kredito kortelė turbūt geriausiai atspindi tą "naudojuosi dabar, moku paskui" kultūrą, kurią finansinės įstaigos mums bando įlieti į kraują. Pačiam teko dirbti banke bei pardavinėti kreditines korteles. Vėliau teko stebėti, kaip žmonės patenka į gudriai sukonstruotas žabangas dėl savo godumo ar nesugebėjimo pasakyti "ne" momentiniam troškimui. Dar po kurio laiko ir pats susidūriau su finansiniais sunkumais, nes ėjau dar didesnio skolinimosi, o ne teisingo finansų valdymo keliu.

Pats praktiškai susidūriau su visais trim mitais, todėl šiandien ir pasidalinsiu tuo, kokias klaidas žmonės daro vertindami kreditinės kortelės pliusus ir minusus. Kad ir kokiu auksu spindėtų jums siūloma kreditinė kortelė, reikia suprasti, jog gyvenimas skolon, nesvarbu, į kokią gražią pakuotę bus įvilktas, turi savo kainą. Ar esi pasirengęs ją sumokėti? Juk skoliniesi ir išleidi svetimus pinigus, o grąžinti reikės savus.

7 mitas: 45 dienas galima nemokamai naudotis kreditu kortelėje.

Faktas: Tik 12% žmonių pilnai grąžina panaudotą kreditą per jiems suteiktą laikotarpį be palūkanų.

Viskas atrodytų gražiai - tu perki dabar, po mėnesio gauni algą ir atstatai kredito sumą, už tai nemoki jokių palūkanų, taigi, naudojiesi pinigais dar jų neuždirbęs ir dar nemokamai. Skamba per gerai, kad būtų tiesa. O tiesa yra tokia, kad tik 12% iš tiesų pilnai grąžina panaudotą kreditą. Kiti mano, jog ta įmoka "nėra jau tokia didelė" ir papildomi keliasdešimt ar keli šimtai litų prie mėnesio išlaidų yra niekis, palyginus su tuo, kokį daiktą aš nusipirksiu DABAR. Šiuo metu Lietuvos komerciniai bankai taiko 12-19% metinių palūkanų normą nuo panaudotos kredito sumos kortelėje. Jei skaičiuotume su dažniausiai pasitaikančia 16% palūkanų norma, tai per metus už tai, kad iš banko pasiskolinome 1000 litų, bankui turėtume sumokėti 160 litų palūkanų. O kur dar delspinigiai, jei laiku negrąžinate. Tad labai rimtai rekomenduoju pagalvoti, ar tikrai sugebėsite per kiek daugiau nei mėnesį visiškai atsiskaityti su banku.

Mano patirtis: Po keleto sėkmingų bandymų sugrąžinti pasiskolintą sumą apetitas vis augo, nes, kai matai tik skaičiukus ekrane, poveikis gerokai mažesnis, nei atsisveikinant su grynaisiais pinigais prie kasos. Vėliau sumos pasiskolintos didėjo, kol galiausiai kreditinių kortelių įmokų našta sudarė trečdalį mėnesio pajamų. Šias problemas per kelis metus pavyko išspręsti, o tai tik patvirtina dvi pinigų taisykles: pinigai skaudžiai baudžia tuos, kurie neatsakingai elgiasi su jais ir leidžia pasitaisyti tiems, kurie grįžta į teisingą kelią.

8 mitas: Gerai kredito istorijai susikurti būtina kreditinė kortelė.

Faktas: Daugumai kredito kortelė yra tik pirmas žingsnis į didesnį skolinimosi apetitą ir piniginius sunkumus.

Dažnai tenka konfrontuoti nuomonę, jog prieš nuskurdinant save automobilio lizingu ar būsto kreditu visų pirma reikia įsigyti kreditinę kortelę ar menkesnį daiktą pirkti išsimokėtinai, tada laiku mokėti visas įmokas ir taip susikurti gerą kredito istoriją. Iš dalies, taip. Bet iš pažiūros - kredito kortelė yra tik pirmas žingsnis į didesnes skolas. Tai taps įpročiu. O jei tai taps įpročiu ir skolinimosi apimtys didės - labai galimas daiktas, kad vienu metu ta gera skolinimosi istorija pablogės ir visa tai, kas buvo iki tol subliukš kaip muilo burbulas. Dauguma žmonių nesugeba tvarkytis su finansais, todėl, kai jiems duodi laisvę leisti svetimus pinigus, jie prisidaro problemų. 

Mano patirtis: Mano skolinimosi karjera prasidėjo nuo kompiuterio pirkimo išsimokėtinai, vėliau sekė kortelė su nedideliu kreditu, o įmūrijus šias dvi dideles plytas į geros kredito istorijos pilį man susidarė klaidingas įspūdis, kad ji ir toliau kils kaip ant mielių. Tuo metu dar nesupratau esminio dalyko - gyventi reikia taip, kaip gali, o, jei nori gyventi geriau, tai reikia tai susikurti, o ne tikėtis, jog tas geras gyvenimas tiesiog ateis savaime ir dabar jau galėsiu raškyti vaisius nuo dar nepasodinto medžio.

9 mitas: Kreditinė kortelė vaikams padės išmokti atsakingai elgtis su pinigais.

Faktas: Kredito įstaigos taikosi į jaunuomenę, kadangi jai lengviau primesti norimus įpročius.

Jauni žmonės dažnai būna ambicingi. Dar dažniau tokiam ambicingam jaunuoliui stinga elementarios gyvenimiškos patirties. Beveik visada toks jaunas žmogus turi menką finansinį išprusimą ir intelektą, todėl į tas dideles ir visko norinčias jo akis bankininkai laiko atkreipę savo taikiklius. Jauną žmogų galima labai lengvai valdyti, nes jis, neturėdamas savo pagrindo po kojomis, tvirtų įsitikinimų ir nuostatų, blaškosi kaip drebulė vėjyje ir krypsta į garsiau rėkiančių, blizgesnį drabužį vilkinčių, geresnį gyvenimą žadančių abejotinos reputacijos veikėjų pusę. Ar duodate savo vaikams cigarečių, jog šie išmoktų atsakingai elgtis su rūkalais? O gal kas vakarą pratinate išgerti butelį alaus besitikėdami, jog toks būdas padės suprasti saikingo alkoholio vartojimo esmę? Tikriausiai ir pirmą kartą prie vairo sėdančiam vaikui be jokio širdies virpesio atiduodate savo mašiną ir dar patariate, jog geriausia vairuoti mokytis per "kamščius"? Jei pastarieji trys klausimai sukėlė ironišką šypseną, tai dar didesnę šypseną jūsų veide turėtų nutapyti ketinimas mokyti finansinės atsakomybės leidžiant naudotis kreditine kortele.

Mano patirtis: Iki 23 metų neturėjau kreditinės kortelės, tad tokios patirties neturiu. Visgi, per darbo banke praktiką teko susidurti su keletu atveju, kai verslininkų vaikams išduotos papildomos kortelės vėliau jų tėvų prašymu buvo grąžintos, kadangi tie vaikai gerokai prasilenkė su tėvų pasiūlytomis mėnesio išlaidų rekomendacijomis. Mano nuomone, daug svarbiau vaiką išmokyti kaip susikurti pajamas, o ne kaip išleisti pinigus. Kreditinė kortelė turtų tikrai neatneš.

Kitą šeštadienį (12-12-29) jau būsime atsigavę po besaikio rijimo per Kūčias, išsidalinę Kalėdines dovanas bei išsipasakoję šventinius įspūdžius. Tuomet bus pats laikas aptarti gyvenimo naštos, kurią užkorė besaikis įmokų mokėjimas už įvairiausias gėrybes trūkumus.


read more "Pinigų valdymo mitai (3)"

Ką žinome apie koučingą?

2012-12-21 ·
Kas per velns tas koučings yr, paklaustų vienas žymiausių Lietuvos žemaičių. Jei skaitote šį straipsnį, vadinasi, jog taip žadėta ir visais kanalais anonsuota pasaulio pabaiga kažkur užtruko. Dar daugiau - jums įdomu, kas per nauja mada skverbiasi į mūsų asmeninę bei verslo nūdieną, o tapti koučeriu dabar kartais norima net labiau, nei vadovu.

Pirmasis mano pasimatymas su koučingu įvyko prieš beveik ketverius metus, kai viena besipraktikuojanti mergina man surengė asmeninę sesiją. Po bemaž mėnesio tik ką baigęs mokymus ir naujai iškeptas koučingo specialistas Kęstutis Mikolajūnas pademonstravo savo įgūdžius. Dar po metų išbandžiau naują formatą - grupės koučingą, kuomet sesiją vedantis žmogus uždavinėja klausimus, o atsakymus kiekvienas grupės narys užsirašo ant popieriaus lapo. Galiausiai, prieš tris dienas jau minėtas K.Mikolajūnas organizavo pristatomąją europinio lygio koučingo programos sesiją. Susidomėjau.

Visų pirma buvo įdomu stebėti paties koučerio progresą, kadangi per tuos tris su puse metų beveik nebendravome. Kitas masinantis dalykas - naujas formatas, nes visa parodomoji sesija vyko kartu su per "Skype" programą kalbančia trenere iš Belgijos, kuri yra viena iš šios programos kūrėjų, be to, koučingu profesionaliai užsiima jau 20 metų. Tu turi būti geras savo srityje, jei joje esi bent 20 metų, tiesa?

Giriu už:
  • Auditorijos įtraukimą (kiekvienas žmogus gavo šansą prisistatyti, pakalbėti apie savo asmeninę patirtį);
  • Įdomų formatą (sesija daugiausia vyko anglų kalba, o joje pagrindinį vaidmenį atliko per Skype programą kalbėjusi trenerė iš Belgijos);
  • Susilaikymą nuo proaktyvaus brukimo (retai kada pristatyme primygtinai nesiūloma įsigyti daikto, tapti organizacijos nariu, kažką pirkti ar kitaip finansiškai prisidėti).
Patobulinčiau:
  • Technikos paruošimą renginiui (internetas nuolat strigo, o tai kiek blaškė dėmesį, kai video pokalbį vis reikėdavo pradėti iš naujo);
  • Programos aiškumą bei komunikaciją (beveik visi dalyviai tikėjosi pilnutėlės salės, o gavo kamerinę 6 žmonių erdvę, be to, moderatorius pripažino, jog jam dar pačiam nelabai aišku, kaip tam tikras programos dalis yra ketinama įgyvendinti);
  • Kursų kainos atitikimą Lietuvos rinkai (spėju, jog penkiaženklė kursų suma bus pagrindinė kliūtis žmonėms, kurie nori išmokti šio amato).
Komentaras.
Tai su kuo tas koučingas valgomas? Mano supratimu, koučingo tikslas - klausimų pagalba padėti pačiam žmogui rasti atsakymus į jam rūpimus klausimus, užvesti ant kelio. Nepatarinėti. Neprimesti savo nuomonės. Neteisti. Nesijuokti ar nepasiūlyti išsiplauti galvos, ateiti į protą. Erdvėje, kurioje žmogus gali jaustis saugus. Koučeris nėra motyvacinis kalbėtojas, kaip sakė viena iš sesijos dalyvių.

Vis dėlto, iš savo patirties galiu pasakyti, kad tiek būti koučeriu, tiek tuo, kurį tuo metu klausinėja - sunkus užsiėmimas. Atrodo, kad va, paklausiu keletą klausimų, žmogus patirs nušvitimą, o solidžios sumos kaip pieno upės tekės į mano sąskaitą. Anaiptol. Pamenu, kokius keistus ir prieštaringus jausmus sukeldavo nepatogūs klausimai, nes jie skatindavo mąstyti, pažiūrėti į save kritiškai, ir, užuot besislėpus "aš nežinau" urve, surasti savyje drąsos pripažinti nepatogius dalykus.

Kad ir kaip ten bebūtų, aš iki šiol turiu dvi abejones, kuriomis noriu pasidalinti ir su jumis. Visų pirma - pats "tapimas" koučeriu. Susidaro įspūdis, jog barjeras čia vienintelis - pinigai. Jei turi penkiaženklę sumą - prašau, išklausai kursą, pasipraktikuoji, ir tu jau - sertifikuotas koučeris. Klausykit, tai jeigu tokia "atranka" būtų vykdoma visur, tai mus operuotų galimai reikiamų savybių neturintys, bet už nepigius mokslus susimokėję chirurgai? Mano nuomone, ne kiekvienas yra geras psichologas, ne kiekvienas sugeba bendrauti su žmonėmis, pajusti jų pulsą ir būti tokiu, su kokiu kitam žmogui būtų malonu bendrauti. Abejoju, jog šių savybių galima išmokti per 14 dienų kursą.

Kita abejonė jau buvo išreikšta anksčiau - finansinė šios programos pusė. Taip, koučingas nepigus malonumas. Bet kas nustatė jo kainą? Kodėl žmogus, norėdamas tapti koučeriu, turi sumokėti penkiaženklę sumą? Teoriškai, kiekvieno daikto ar paslaugos kaina yra nustatoma pagal tai, ar yra norimas skaičius pageidaujančių tokią kainą sumokėti, t.y. žmonių, kuriems daiktas arba paslauga atrodo tiek vertingas, kiek ta suma pinigų ir jie yra pasiryžę iškeisti savo turimus pinigus į siūlomą/norimą prekę ar paslaugą. Tai, iš vienos pusės, leistų daryti išvadą, jog pasaulyje tikrai yra pakankamai žmonių, kurie už koučingą yra pasirengę mokėti milžiniškus pinigus. Vis dėlto, grįžtame prie pirmosios abejonės - tą sau gali leisti tik ribotas kiekis žmonių, o tarp negalinčių, mano nuomone, tikrai atsirastų gausybė gerų koučerių.

Koučingas, mano nuomone, turi perspektyvų ir, jei atliekamas profesionaliai, duoda naudos ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir karjeroje, tačiau jis Lietuvoje - dar labai jauna ir galutinai savo krypties nesuformavusi sritis. Norėtųsi tikėti, jog Kęstučiui pasiseks kuriant savo koučingo mokyklą ir turėsime stiprių šios srities profesionalų, o ne mados bangomis sliuogiančių ir save koučeriais pristatančių šarlatanų.

Įvertinimas: 6/10.



read more "Ką žinome apie koučingą?"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 2. Padengti visus įsipareigojimus naudojantis skolų sniego gniūžtės principu

2012-12-19 ·
Koks jausmas apima, kai, užuot neatsispyrus dar vienai momentinei išlaidų karštinei, kelias šimtines teko atidėti į tūkstančio litų gaisrų gesinimo fondą? Turbūt kilo abejonių, pagundų su savim susitarti, kad gal dar ne šiandien, bet rytoj tai tikrai. Tačiau čia ir yra kiekvieno iš mūsų valios ir pasiryžimo testas - jei nesugebame priimti ryžtingų sprendimų mažuose dalykuose, tai kaip susitvarkysime su didesniais?

Antras žingsnis, savaime suprantama, žengiamas ne iš karto. Iki tol jau turime būti apsisprendę pataisyti savo finansinę formą, nustoję skolintis, bent mėnesį-du vedę pajamų/išlaidų žurnalą, stebėti savo biudžetą bei atsidėję 1.000 litų gaisrų gesinimui.

Natūralu, kad iš pirmo karto visa tai gali ir nepavykti. Juk ir pirmą kartą atėjus į pasimatymą prakaitavo rankos, keliasdešimt kilogramų sverianti štangą pirmą kartą atrodė tarsi nepajudinama, o plaukimo judesiai atrodė tarsi malūno personifikacija. Tie, kurie, kad ir kluptelėję, perėjo aukščiau minėtą ugnį ir vandenį, gali nusikelti prie antrojo žingsnio į finansinę laisvę veiksmų plano:

  1. Būtiniausių išlaidų sąrašas (išlaidos maistui, transportui, mokesčiams už komunalines paslaugas tikrai bus kiekvieną mėnesį, tad labai svarbu žinoti, kiek išleidžiama šiems poreikiams, o jei yra galimybė - peržiūrėti, gal ir čia būtų galima sutaupyti).
  2. Vartojimo įsipareigojimų sąrašas su mėnesio įmokomis (kreditinės kortelės, vartojimo kreditai, paskolos studijoms, lizingai ir, jei turite, greitieji kreditai. Būsto paskolos lieka vėlesniam etapui).
  3. Įsipareigojimų sąrašo eiliškumas (įsipareigojimus surikiuoti nuo mažiausio skolos likučio iki didžiausio).
  4. Skolų sniego gniūžtės principo pritaikymas.


Aprašyti skolų sniego gniūžtės principą vieno sakinio bus maža, todėl jį aprašysiu išsamiai. Iki šiol jūs turite turėti dvi mokėtinas sumas - būtiniausioms išlaidoms ir mėnesio įmokų už įsipareigojimus. Tuomet šias dvi sumas reikia atimti iš gaunamų pajamų ir visą likutį nukreipti į sąrašo viršuje esantį įsipareigojimą, kurio skolos likutis yra mažiausias.

Pavyzdžiui, jūsų mėnesio pajamos yra 1.500 litų, būtinų išlaidų suma - 1.100 litų, mėnesio įmokų už įsipareigojimus suma (kreditinė kortelė, kurios skolos likutis yra 2.000 litų, įmoka 200 litų bei kompiuteris išsimokėtinai, už kurį dar teks sumokėti 1.000 litų, įmoka 50 litų) - 250 litų, tai tokiu atveju likusius 150 litų reikia papildomai pridėti prie įmokos už kompiuterį kiekvieną mėnesį, kol šis įsipareigojimas bus padengtas.

Dar pridedu ir grafiko iliustraciją, kuriame aiškiai matyti,  jog savo įsipareigojimus dengiant rekomenduojamu tempu, kompiuterį išsimokėsite per 5 mėn. Palyginkite tai su beveik dviem metais (50 litų x 20 mėn.), per kuriuos reiktų nuolat mokėti sutartinę įmoką.

Daugumai žmonių atrodo, kad ta maža įmoka per trumpą laikotarpį yra "nieko tokio", tad kam čia stengtis ir riboti save. Vis dėlto, ties tuo neapsiribojama ir ilgainiui gyvenimas skolon tampa žalingu ne tik finansiniu, bet ir visą gyvenimo kokybę užteršiančiu įpročiu.


Sakysime, jog mes ėjome finansinės laisvės keliu ir skyrėme tuos papildomus 150 litų greitesniam kompiuterio išsimokėjimui ir po 5 mėnesių mums liko tik kreditinė kortelė su 1.000 litų skolos likučiu, nes per 5 mėnesius mokant po 200 litų mūsų pasiskolinta suma sumažėjo perpus.

Toliau dar gražiau. Kadangi įsipareigojimo už kompiuterį nebėra, atsirado 200 laisvų litų kas mėnesį (50 litų mėnesio įmoka ir 150 litų papildomai), kuriuos dabar kas mėnesį papildomai mokėsime už kreditinę kortelę. Ir taip toliau, kol visi įsipareigojimai bus padengti.

Taigi, jeigu laikysimės skolų sniego gniūžtės plano, turimus įsipareigojimus pagal pateiktą pavyzdį panaikinsime po 7,5 mėn. Kaip manote, kas geriau - 7,5 mėnesio papildomai skirti 150 litų savo finansinės sveikatos gerinimui, ar 20 mėnesių finansiškai atgailauti už savo praeities finansinį apetitą ir toliau išlaidauti? 

O ką daryti, jei atėmus būtiniausių išlaidų ir mėnesio įmokų už įsipareigojimus sumas ne tik, kad nieko nelieka, bet dar ir reikia skolintis? Tokiu atveju reiktų ieškoti išeičių tariantis su banku. Tai, kad jau apsisprendei spręsti savo piniginius sunkumus - didelis pirmas žingsnis, nes bankas yra suinteresuotas padėti išspręsti laikinas problemas tiems, kurie imasi jas spręsti. Banko darbuotojų skambučių ignoravimas ir maratonas nuo atsakomybės dažniausiai baigiasi antstoliu ir/arba varžytinėmis finišo tiesiojoje.

Iš kur gauti pinigų? Galima dar kartą kritiškai išanalizuoti biudžetą, ties kiekvienu pirkiniu užduodant sau klausimą - ar man tikrai tai būtina šiuo momentu? Kitas žingsnis - susirasti papildomą darbą. Dar vienas pasiūlymas - parduoti keletą daiktų, kurių nebenaudojate arba kuriuos, jei esate pasiryžę tapti savo finansinės situacijos šeimininkais, galėtumėte pakeisti paprastesniais (automobilis, mobilus telefonas, kompiuteris, DVD grotuvas ir t.t.). Visa tai ir tam, kad kuo greičiau galėtume atlaisvinti didžiausią mūsų kapitalo susikūrimo įrankį - savo gaunamą atlygį.

Mano patirtis: aš ėjau kiek kitu keliu, nes vietoje įsipareigojimų surikiavimo nuo mažiausio skolos likučio, pradėjau nuo didžiausio. Tačiau visi kiti veiksmai buvo būtent tokie, kaip čia išdėstyta ir jau esu gerokai įpusėjęs savo antrojo žingsnio programą. Taip, teko ir papildomai po darbo versti tekstus iš anglų kalbos, ir dar kritiškiau įvertinti savo biudžetą, ir daiktų parduoti. Tik kai turi konkretų tikslą - visos teisėtos priemonės priimtinos.

Kaip jau minėjau anksčiau, priklausomai nuo turimų įsipareigojimų dydžio, šiam žingsniui pilnai žengti gali prireikti iki dviejų metų. Tam reikia ne tik asmeninio pasiryžimo, disciplinos, tačiau ir artimųjų palaikymo.

Kitas trečiadienis (12-12-26) - antroji Šv. Kalėdų diena. Šventė, per kurią darnumo liepsna įsižiebia šeimos židinyje. Simboliška, tačiau būtent tądien sužinosite, kaip reikia elgtis, kad namai asocijuotųsi ne su būsto paskolos įmokų kilpa po kaklu, o su užuovėjos ir tyrumo oaze.


read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 2. Padengti visus įsipareigojimus naudojantis skolų sniego gniūžtės principu"

Kaip viską suspėti? (1) Užduočių paskirstymas

2012-12-17 ·
Ar kada teko susidurti su situacija, kai reikia, atrodo, kalnus nuversti, o laiko taip maža. Ech, kad kas nors pridėtų dar bent porą valandų paroje... Kaip viską suspėti, kai turimų atlikti užduočių burbulas vis pučiasi, o viduje pasigirsta pirmieji panikos akordai? Visas darbo stalas dekoruotas lipniais lapeliais? Ir kaip aš galėjau tai pamiršti?!. Jei į bent vieną klausimą atsakėte "taip", šis rašinys būtent Jums!

Turiu dvi naujienas: vieną gerą, kitą - blogą. Pradėsiu nuo blogos - laiko valdyti neįmanoma. Vis dėlto, yra ir gera žinia: laiką galima planuoti, o tai darant tinkamai ir suspėsit žymiai daugiau, ir pavyks išvengti kenksmingų momentinės amnezijos pasekmių.

Laiko planavimo pagrindams bei užduočių paskirstymui pagal prioritetus skirsiu tris rašinius: šiandien aptarsiu tvarkymosi su turimomis atlikti užduotimis aspektus, kitą pirmadienį, prieš visiems paragaujant 12 Šv. Kūčių patiekalų, aprašysiu užduočių surikiavimo pagal svarbą subtilybes, o dar po savaitės, kai laikrodis skaičiuos paskutines šių metų valandas, pasidalinsiu savo asmenine patirtimi, o jūs sužinosite, kaip naudojantis visiems prieinamais techniniais sprendimais suspėti daugiau bei nepasiklysti darbų, užduočių ir atsakomybių girioje. 

Bet koks planavimas prasideda nuo žinojimo, ką tu turi padaryti, todėl pirmiausia mums reikės darbų sąrašo. Laiko planavimo ekspertas ir GTD (Getting things done) sistemos kūrėjas David Allen siūlo užsivesti turimų atlikti užduočių žurnalą, kuris turi būti atskirtas žymekliais į kelias kategorijas. Visų pirma, kiekviena užduotis patenka į bendrinę skiltį "Užduotys". Kitų kategorijų pavyzdžiai:
  • darbas;
  • laisvalaikis;
  • namai;
  • parduotuvė;
  • mokesčiai;
  • veikla ir t.t.
Po to kiekvienai iš užduočių reikia priskirti kategoriją - perrašyti užduotį prie tos kategorijos užduočių bei ištrinti iš bendrinės skilties. Tokio veiksmo tikslas - turėti kuo mažiau jokiai kategorijai nepriskirtų užduočių, nes vien buvimas bendrame užduočių sąraše prie jos įvykdymo neveda. Jei kilo gera mintis, bet sunku ją prisikirti vienai iš kategorijų arba esate tikras, jog šiuo metu neketinate tos minties įgyvendinti, siūlau susikurti ir kategoriją pavadinimu "Kada nors", į kurią priskirsite visus ateities planus, kurių įgyvendinimą dabar dėl laiko, motyvacijos ar kitų dalykų stokos nukėlėte neribotai.

Dabar, kai jau turite savo užduočių žurnalą ir jį esate suskirstę į kategorijas, pats metas įvesti ir pagrindinę kategoriją - "Šiandien", nes būtent joje ir bus surašytos visos tos konkrečios dienos užduotys. Iš patirties galiu pasakyti, jog dažnai kyla pagundų į šiandien turimų atlikti užduočių kategoriją prisirašyti per daug, todėl reiktų kritiškiau įvertinti tiek galimą tos užduoties trukmę, tiek jos svarbą - šiuos dalykus aptarsime po savaitės.

Pabaigai - 5 užduočių paskirstymo ir veiksmų planavimo patarimai:
  1. Skirkite 15 minučių užduočių planavimui prieš darbą ir 15 minučių atliktų veiksmų peržiūrai po darbo. Jei tai, ką darote, jums yra svarbu ir norite tai atlikti be streso, kiekvieną rytą rekomenduoju skirti 15 minučių užduočių žurnalo peržiūrai ir atsirinkti iš kiekvienos kategorijos, kurias užduotis ketinate atlikti šiandien. Be to, kadangi kasdien atsiranda tam tikrų nuokrypių nuo dienos plano, labai naudinga kiekvienos dienos pabaigoje skirti 15 minučių atliktiems darbams peržvelgti - labai galimas daiktas, jog dar liko neatliktų užduočių, kurias reikia atlikti. 
  2. Susigrupuokite tos dienos užduotis pagal svarbą. Dažnai pasiduodame pagundai atlikti mažai pastangų ir laiko reikalaujančias nereikšmingas užduotis, o svarbesnes ir sunkesnes - atidėliojame. Vis dėlto, pirmiausia reiktų atlikti svarbiausias užduotis, o jei laiko mažareikšmėms ir neliks, sielotis tikrai neverta. 
  3. Atlikti užduotį iškart, jei tai užims mažiau, nei 5 minutes. Jei reikia atlikti užduotį, kuri užtruks labai trumpai - geriau tą atlikti iškart, neatsižvelgiant į jos svarbą, nes tokios užduoties užsirašymas, kito veiksmo suplanavimas, paskirstymas į kategorijas gali užimti daugiau laiko, nei pats atlikimas.
  4. Suplanuoti kitą veiksmą užduočiai atlikti. Tai, kad užsirašome turimas atlikti užduotis - pirmas žingsnis, tačiau tokio veiksmo vertė dar labiau padidėja, jei prie kiekvienos užduoties užsirašome kitą veiksmą, kurio imsimės. Gali būti, kad planuojama užduotis - pernelyg abstrakti ir ją reikės suskaidyti į mažesnius žingsnelius. 
  5. Įvertinti, kas gali tai atlikti vietoj jūsų. Dažnai apsikrauname krūva bereikšmių darbų, kurie ne tik, kad menkai prisideda prie norimo pasiekti rezultato, tačiau ir tokie, kuriuos gali atlikti kiti, o kartais - net ir geriau nei mes patys. Lietuviui, kuriam taip savi "pasidaryk pats" mentaliteto marškiniai, taip sunku išrauti individualizmo šaknį bei deleguoti darbą tam, kuris jį atliks geriau. O aš siūlau nustoti vaidinti visa gebančius ir prieš atliekant kiekvieną užduoti įsivertinti, ar tikrai niekas kitas negali to padaryti vietoj manęs?
Kitą pirmadienį (12-12-24), kai namuose pasklis gardus Kūčių patiekalų aromatas, pasidalinsiu kaip nustatyti užduočių svarbą.



read more "Kaip viską suspėti? (1) Užduočių paskirstymas"

Pinigų valdymo mitai (2)

2012-12-15 ·
Praėjusią savaitę išbandėme pinigų valdymo mitų, kurie susiję su pagalba artimam žmogui tvirtumą. Šiandien duosime atkirtį įsitikinimui, jog galima greitai praturtėti investuojant svetimus pinigus, išsklaidysime sėkmės loterijoje, lažybose ar kazino iliuziją bei atskleisime, kokią meškos paslaugą daro greitieji kreditai. 

Kelyje į finansinę laisvę labai svarbu atpažinti mitus, kurie mums vis dar atrodo kaip nenuginčijama tiesa ir keisti savo požiūrį bei elgseną. Tik supratus savo klaidas ir jas pripažinus galima pradėti eiti finansinio išprusimo keliu finansinės laisvės link.

Visi trys mitai, kuriuos nagrinėsime šiandien, vienaip ar kitaip susiję su greito sprendimo efektu. Primenu, jog nemokamas sūris būna tik spąstuose ir tai, tik antrai pelei. Todėl tuos, kurie nori pasišildyti po greito praturtėjimo saulė, likimas labai dažnai ištremia į finansinę Jakutiją. 

4 mitas: Galima praturtėti investavus skolintus pinigus.

Faktas: Klaidingai įvertinus riziką ne tik nepraturtėsi, bet gali prarasti daugiau, nei pasiskolinai.

Šio mito aukso amžių man teko stebėti 2006-2007 metais, kai žmonės, apimti euforijos, imdavo būsto paskolas, pirkdavo butus su tikslu parduoti brangiau, kainos kilo, kai kurie uždirbo, nes laiku pardavė. Kiti gi, ne tik, kad liko "ant nulio", bet dar iki šiol moka palūkanas, yra sudarę skolų mokėjimo grafikus arba, pamynę savo orumą, lenkia nugarą anglakalbėse ar Skandinavijos šalyse. Panašiai elgėsi ir tuo metu klestintys "statybų magnatai". Azarto mokestį susimokėjo ir finansų rinkose spekuliuoti bandę investavimo pradinukai.

Mano patirtis: Jei kada ir skolinsiuosi pinigų ketindamas investuoti, tai ta dalis bus labai nedidelė. Warren Buffett niekada nesiskolino daugiau nei 20% dalies savo investicijoms. Turtai neateina per naktį. Tad sistemingai reinvestuojant savo lėšas gali pasiekti finansinę laisvę, nes greita sėkmė dažniausiai slypi už greitos tragedijos kaukės.

5 mitas: Galima praturtėti statant lažybose, dalyvaujant loterijoje ir lošiant kazino.

Faktas: Lažybos, kazino, sėkmė loterijoje sugriauna žmogaus gyvenimą.

Teko girdėti istorijų apie "Teleloto" naujai iškeptus milijonierius? Po metų tie žmonės buvo gerokai nelaimingesni, nei buvo iki tol. Apdalino visus gimines, kam neliko - su tuo susipyko, prisipirko visokiausių niekalų, trumpai pagyveno Holivudo žvaigždės gyvenimą ir pasaka baigės. Dažniausiai ne pinigų trūkumas yra problema, o žinių ir įpročių stoka, kaip su tais pinigais elgtis. Lažybos ar ypač kazino turi dar blogesnį poveikį, nes tai - kaip narkotikas. Viena kolegė anksčiau dirbo krupje. Tai sakė, jog yra trys kategorijos: tie, kurie lankosi pirmą kartą ir daugiau nebeateina, tie, kurie ateina kartą per pusmetį tiesiog praleisti laiką ir tie, kuriuos matai kas vakarą. Taip kirba šeimos pamatai, žmogus klimpsta į gilesnę finansinę ir psichologinę depresiją, praranda draugus, o meluoti pradeda net sau. 

Mano patirtis: Kiekvieną sekmadienį laimiu po du litus, nes neperku "Teleloto" bilietų. Kazino net neteko lankytis. Statyti už sporto varžybų baigtį yra tekę dukart - pamačiau, kad čia net ir matematinių tikimybių apskaičiavimas retai kada duoda naudos, tad nusprendžiau mesti šitą veiklą. Kurį laiką iš sportinio azarto "imitavau" statymus - tiesiog rašiausi juos sau į ekselio lentelę ir kitą dieną stebėdavau, kiek pavyko pataikyti iš 7 spėjimų. Dažniausiai būdavo 3-5, o per porą mėnesių - nė karto neatspėjau visų 7 įvykių, nors darydavau išsamią analizę apie NBA rungtynių baigtis ir tam tikrų žaidėjų taškų rinkimo tendencijas prieš konkrečius varžovus. Galiausiai suvedžiau matematiką, kad būčiau praradęs pinigus. Taigi, jei reikia azarto - nebūtina už tai mokėti. Deja, minėta kolegė paantrino mano mintį, jog lietuviai dažniausiai lošia su tikslu gauti pinigų, o ne susimokėti už vakaro pramogą. Ir godumas visada laimi.

6 mitas: Vėluojančias įmokas gali sumokėti greitaisiais kreditais.

Faktas: Greitieji kreditai - paskutinė vinis į finansinį karstą.

Turėti bet kokį vartojimo įsipareigojimą - kreditinę kortelę, vartojimo kreditą, lizingą - jau blogai. Turėti tokį savęs išankstinio apdovanojimo apetitą, kai nebegali laiku sumokėti visų įmokų - dar blogiau. Tačiau blogiausia yra tada, kai vieni įsipareigojimai dengiami prisiimant naujus. Taip skolų pelkė vis gilėja, o dugno - nematyt. Visada yra sprendimas. Reikia suprasti, jog kiekvienas bankas ar kita kredito įstaiga yra suinteresuota tuo, kad jūs mokėtumėte įmokas. Taigi, racionali išeitis yra ne nerti į krūmus, ignoruoti banko skambučius ar perspėjimus, prisiimti dar daugiau įsipareigojimų, o konstruktyvaus dialogo su banku metu aptarti abiems pusėms priimtiną laikinų finansinių sunkumų sprendimo planą.

Mano patirtis: Finansinių sunkumų yra tekę patirti ir man. Džiaugiuosi, jog tuo metu, užuot bėgęs nuo savęs ir savo atsakomybės aš susitariau su banku ir susiderinau abiems pusėms priimtiną planą. Su kiekviena papildoma įmoka mažėja ir jūsų pajamų likutis, taigi, rekomenduoju ieškoti racionalių sprendimų, o ne pirmojo šoko ištiktiems didinti greitį skolos trasoje.

Kitą, prieššventinį šeštadienį (12-12-22) atliksime plastikinę kredito kortelių mitų operaciją.


read more "Pinigų valdymo mitai (2)"

Kaip suburti svajonių komandą inovacijoms?

2012-12-14 ·
Kas turite gerą idėją? O kiek iš jūsų bandė ją įgyvendinti? Dauguma tą gerą idėją sumalė vidinės kritikos malūne. Kitiems tuos besiskleidžiančius idėjos žiedelius nuskabė artimų žmonių abejonės. Ir tik drąsiausi bei atkakliausi užčiaupė aršiausių kritikų burnas įgyvendinę savo sumanymus.

Jau kuris laikas ieškojau progos sudalyvauti renginyje, kuriame pranešimą skaitys Nobelio verslo taikos premijos laureatas, technikos mokslų daktaras, kelių bendrovių vadovas, konferencijos TEDxVilnius organizatorius Vladas Lašas. Nudžiugau aptikęs, jog "Versli Lietuva" organizuoja tarptautinę inovacijų konferenciją "Atviros inovacijos. Kurk kitaip". Dar geriau pasijutau pamatęs, kad V. Lašas savo pranešimą skaitys per pietus - tokiu būdu ir darbų pavyks nudirbti, ir pagaliau išvysti šį įdomų žmogų.

Jei tavo idėjas vertina tokie lyderiai kaip Richardas Bransonas, su kuriuo V. Lašas 2010 metais įkūrė organizaciją "Carbon War Room", tai savaime kalba daug garsiau už tai, kuo daugelis Lietuvoje sėkmingais save laikančių verslininkų yra linkę pasigirti.

Be to, tai buvo puiki proga plačiau susipažinti su TED, nes, nors saviugda domiuosi daugiau nei penkerius metus, iki šiol mano patirtis su TED buvo geriausiu atveju antrokiška. 

Giriu už:
  • Asmeninės patirties perteikimą (V. Lašas pasidalino, kaip jį įkvėpė pirmosios patirtys TED, kuomet tai dar buvo uždaras renginys, skirtas tik išskirtiniam kontingentui, ką pavyko pritaikyti, praplėsti bendraminčių ratą);
  • Šou elementus (Vienas pagrindinių bet kokių idėjų atradimo principų - "think outside of the box", tad lektorius atsinešė dėžę ir pasakė, jog dabar visi esame kitapus dėžės, betarpiškai užmezgė kontaktą su auditorija);
  • Skatinimą kurti svajonių komandas (Pranešėjas skatino burtis į komandas po tris žmones ir kiekvienai komandai dovanojo savo bičiulio iš TED Peterio Diamandžio knygą  "Gausos amžius", skatino dalintis knyga bei skleisti inovatyvias idėjas).
Patobulinčiau:
  • Prezentacijos valdymą (lektorius nuolat migravo tarp prezentacijos ir video svetainių, o tai jam kėlė techninių sunkumų persijungiant iš prezentacijos į video ir atvirkščiai);
  • Pranešimo struktūrą (kiek trūko sistemos, nes lektorius kalbėjo apie 1) savo asmeninę patirtį, 2) TED, 3) svajonių komandas 4) įkvepiančias knygas bei dažnai šokinėdavo nuo vienos temos prie kitos);
  • Viešojo kalbėjimo įgūdžius (rekomenduočiau atkreipti dėmesį į gestus, balso toną, intonaciją, mimiką. Visgi, dėstomos mintys buvo tokios įdomios, jog šie retorikos kliuviniai nuėjo į antrą planą).
Komentaras.
Kartais tenka svarstyti, kas geriau - geras oratorius ir vidutinis pranešimas ar vidutinis oratorius ir geras pranešimas? Sunku vienareikšmiškai nuspręsti, tad pasitelksiu du palyginimus. Prieš kiek daugiau nei savaitę aprašiau savo įspūdžius iš Artūro Zuoko paskaitos apie lyderystę. Trumpai tariant, geras oratorius ir vidutinis pranešimas. Kalbant apie Vlado Lašo pranešimą, tai, išties, sceninius gebėjimus būtų galima patobulinti. Kaip ir patį pranešimą. Tačiau svarbiausia, kas lieka po to, kai nuaidi publikos plojimai ir lektorius nulipa nuo scenos.

O liko tikrai daug. Visų pirma, mane paskatino labiau pasidomėti TED ir užsiprenumeruoti TED youtube svetainės naujausius įrašus. Be to, kadangi ir man pavyko gauti knygą "Gausos amžius", manau, kad aš savo svajonių komandos kūrimo koncepciją išplėsiu iki daugiau, nei 3 žmonių. Šis pranešimas paskatino mane atrasti naują "Dešimtuko" kelią - visą sausio mėnesį kasdien ketinu skaityti po 10 šios knygos puslapių ir dalintis su jumis tuo, ką man pavyko suprasti. Jei ši knyga įkvėpė Vladą Lašą, Swedbank valdybos pirmininką Antaną Danį, tai, manau, tikrai įkvėps ne tik mane, bet ir jus visus!

Kas žino, gal po tokio įtempto ir nuoseklaus "Dešimtuko" gims keletas naujų idėjų, kurios vėliau virs inovacijomis? O gal po šia vėliava susiburs entuaziastingų ir kūrybingų žmonių komanda, kuri po metų-kitų galės V. Lašui spausti ranką ir dėkoti už iniciatyvą po pranešimo pasidalinti jį įkvėpusia knyga. Juk kartais reikia tiek nedaug...

Įvertinimas: 8/10.



read more "Kaip suburti svajonių komandą inovacijoms?"

7 žingsniai į finansinę laisvę: 1. Atsidėti 1.000 litų "gaisrų gesinimui".

2012-12-12 ·
Sakoma, jog sunkiausia - pradėti. Tikiuosi, jog padarėte vieną iš svarbiausių šios 7 žingsnių į finansinę laisvę programos dalių - apsisprendėte kovoti su savo finansiniu vėžiu, nustoti skolintis bei vesti pajamų ir išlaidų žurnalą. Jei taip, tuomet galime pradėti kelionę į finansinę laisvę.

Iš pažiūros, šitas žingsnis labai paprastas, tačiau būtent ties juo ir "užstringame" dažniausiai. Juk jei peršoktume vieną žingsnį ir, užuot atsidėję 1.000 litų "gaisrų gesinimui", pirmiausia bandytume padengti visus įsipareigojimus, tai beveik galiu garantuoti, jog tikrai užsiliepsnotų tokie "gaisrai", kuriuos vis tiek reikėtų gesinti: sugenda automobilis, sumažėja atlyginimas, netenki darbo, pameti telefoną, pasiligoja kompiuteris. Galėčiau vardinti ir vardinti, kaip kažkada sakė R. Paksas.

Tokios neplanuotos, nelauktos ir nenumatytos situacijos, nori tu to ar ne,  vis tiek išmuša iš įsipareigojimų dengimo ritmo, nes tada esi priverstas dalį pajamų nukreipti ne planui A, o planui B.

Buvo toks veikėjas E. Merfis (ne tas, kur vaidino daktarą Dolitlį ir daugumą kitų komiškų personažų), kuris pasisavino autorystę, mano nuomone, visiems seniai žinomo dėsnio - jeigu gali nutikti kas nors blogo, tai būtinai nutiks. Ar pamenate, kaip per šių metų rinkimus į LR Seimą vienas kandidatas Andrius Mulevičius beldėsi į savo rajono rinkėjų duris? Stebint tai, kaip žmonės elgiasi su pinigais, man susidaro įspūdis, kad jis tokį būdą "nusižiūrėjo" nuo E. Merfio, kuris, tik gerokai platesniu mastu, ateina į kiekvieno mūsų namus su vieninteliu klausimu - turi tūkstantį litų? Ne? Turėk bėdą.

Atsakingai planuojant finansus atsidėti 1.000 litų turėtų pakakti 1-3 mėnesių. Peržiūrėkite išlaidas. Ar tikrai reikia visko, kam pinigus išleidžiate dabar? Ar tikrai perkate tik tai, kas būtina? Gal dar visai nebūtina keisti automobilio? O ir apsirengti, turbūt, yra ką. Taip, merginos, ir jums. Kavinė turbūt nėra vienintelė vieta, kur galima papietauti/pavakarieniauti. Tai tik keletas idėjų, kur galima sutaupyti iškart. Svarbiausia sekti savo pajamas ir išlaidas, vesti jų žurnalą ir kritiškai į pažvelgus į situacijos veidrodį savęs paklausti - ar man tikrai to reikia?

Šitas 1.000 litų nėra skirtas kalėdinėms, gimtadienio dovanoms, naujai palaidinei, bilietui į mėgstamos grupės koncertą, visus metus lauktoms atostogoms ar taip norimai naujausiai kulinarijos knygai. Šie pinigai skirti netikėtai atsiradusių problemų sprendimui.

Mano patirtis: šios programos planą pradėjau įgyvendinti 2012-07-01 ir per tris mėnesius, be didelių aukų ir klyksmų įveikiau pirmąjį žingsnį. Vis dėlto, iš pirmo karto nepavyko atsispirti pagundai, kuri atsirado uoliai vykdant antrojo žingsnio programą - pamačiau, jog galiu sparčiau taisyti savo finansinę sveikatą ir tą tūkstantį litų nukreipiau į vieno įsipareigojimo panaikinimą. Visgi, tikiuosi, jog per artimiausius tris mėnesius vėl grįšiu į finansinės doros kelią.

Sakoma, jog teisingą finansinį gyvenimą tik 20% lemia žinios ir net 80% - mūsų įpročiai. Tad kiekvieną kartą, kai širdis skatina įsigyti kokį akcijinį niekalą, paklaustumėte savęs - ar tai padės mano kelyje į finansinę laisvę. Taip, bus sunku. Taip, reikės kai ką aukoti, kai ką pakeisti. Ir jei mes dabar elgsimės kitaip, nei elgiasi kiti, tai ateityje ir gyvensime kitaip, nei gyvens kiti. O silpnieji tegul pavydi.

Kitą trečiadienį (12-12-19) sužinosite, kokia seka reikia padengti savo turimus įsipareigojimus.


read more "7 žingsniai į finansinę laisvę: 1. Atsidėti 1.000 litų "gaisrų gesinimui"."

Kaip tapti puikiu pardavėju?

2012-12-10 ·
Ar galite parduoti du kartus daugiau? Taip? Tai kodėl parduodate du kartus mažiau, nei galite? Būtent tokiu klausimu visų dar gerokai apsimiegojusias akis atmerkė ir mintis apie "eilinę paskaitėlę apie pardavimus" šalin nustūmė Darius Pietaris.

Pardavimų profesionalams užtruktų sekundės dalį pasakyti, kas toks yra Darius Pietaris. Vieni vardintų, kokiuose jo seminaruose dalyvavo, kiti paminėtų perklausytas audio knygas, treti išskirtų jo profesionalumą pabrėžiančias savybes. Man teko ir jo seminaruose dalyvauti, ir audio knygą klausyti, ir pastebėti, kuo jis skiriasi nuo rėkiančių, tačiau mažai naudingos bei kitu kampu perteiktos informacijos pateikiančių pardavimų asų.

Seminaras buvo orientuotas į nekilnojamojo turto pardavimus. Kadangi nekilnojamojo turto brokeris šiandien vis dar yra toks pat kosmosas, kaip 1998 metais buvo mobilus telefonas, tai buvo tikrai įdomu ar pavyks atrasti naujų minčių, kaip padėti tiems niekur neskubantiems, savo fantazijų kainos pasaulyje užsibarikadavusiems, gausiuose skelbimų aruoduose susipainiojusiems rasti tinkamą sprendimą dėl jų nekilnojamojo turto.

Giriu už:
  • Analitinę diskusiją (D. Pietaris uždavė daug provokuojančių klausimų, įtraukė auditoriją, iškėlė kiekvienam nepatogius klausimus, kuriais skatino susimąstyti ir kritiškai save įvertinti);
  • Seminaro pritaikymą konkrečiai įmonei (Lektorius išanalizavo įmonės pardavėjų rezultatus, jais rėmėsi seminaro metu. Anksčiau teko dalyvauti bent 4 konkrečios įmonės darbuotojams rengtuose seminaruose ir nė vienas nebuvo atlikęs tokių namų darbų);
  • Asmeninės atsakomybės inscenizavimą (Pranešėjas suvaidino, jog viena jo pusė yra Darius A - viršininkas, kuris prižiūri darbus ir Darius B, kuris juo atlieka ir kaip teisinasi neatlikęs).
Patobulinčiau:
  • Vėluojančių pagerbimo sampratą (jei žmogus mato vertę seminare, tai ateis ir prieš 15 minučių ar pusvalandį);
  • Gestus seminaro pradžioje (pradžioje lektorius demonstravo "malūno efektą", kai gestai nevisiškai atitiko pranešimo turinio, tačiau vėliau tai buvo pataisyta ir gestai atitiko dėstomas mintis);
  • Praktinių užduočių įtraukimą (Provokuojantys klausimai, dialogas su auditorija - gerai, tačiau stigo praktinių užduočių, kuriomis būtų galima pasitikrinti tam tikrus gebėjimus ar įsisavinti naujų).
Komentaras.
Man imponuoja tai, jog Darius Pietaris nesilaiko tų tradicinių klišių, kas turėtų būti kalbama apie pardavimus, neapkrauna auditorijos skaidrių gausa, o vietoj to daug bendrauja ir stengiasi ne tik įsijausti, bet ir skatina mąstyti kitus. Kai tu tik klausai ir užsirašinėji, tai esi susikoncentravęs tol, kol esi seminare. Kiek teko dalyvauti seminarų, tai visa medžiaga išgaruoja po maždaug savaitės, jei nieko neužsirašai. Jei užsirašai - lygiai tas pats, tik tiek, kad turi užrašus. O kai diskutuoji kartu su lektoriumi, ieškai atsakymų į nepatogius klausimus ir dar prie to gauni ir teorinių žinių - būtent tai ir yra tikroji vertė, nes kiekvieno seminaro nauda matuojama pagal tai, kiek per jį gautų žinių ar išprovokuotų minčių tu praktiškai panaudoji.

O provokacijų buvo. Pavyzdžiui, jog seminare mes nesimokome - mokomės dirbdami su klientais. Tai kodėl mes ten susirinkome, galėtų paklausti kai kas. Kitus neramintų, kodėl mes dirbame po 8 valandas ir daugiau, nors D. Pietaris teigė, jog žmogus yra sukurtas 4 produktyvių darbo valandų dienai. Arba tai, kad pardavimų rezultatų planuoti neįmanoma. Tai ką, po velnių, vis daro tos verslo galvos ir dar paskui reikalauja darbo liaudies atsakomybės už tai?

Tam, kad pasiektume pardavimų rezultatų reikia žinoti ne tik, kiek ir kokių pastangų tam reikės įdėti, bet ir tai, ką reikės išmokti, patobulinti, kad tos pastangos duotų geresnius rezultatus. Juk jei analizuosime savo veiksmus, įnešime naujų vėjų, tai ilgainiui įvaldysime savo amatą ir jis mums teiks dar didesnį malonumą. Sakoma, jog visą gyvenimą mokaisi. O pardavimuose - ypač. Tie, kuriems atrodo, jog pardavimuose viską išmoko ir suprato aš pasiūlyčiau keisti veiklą, nes toks požiūris man primeną Trakų pilį - pelėsiais ir kerpe apaugęs. Ir tik tas, kuris žino, ką jis turi išmokti, nori išmokti, yra pasirengęs įdėti kryptingų pastangų kasdien gali pasiekti gerų rezultatų, nes pardavimų profesionalą nuo mėgėjo skiria tai, jog profesionalas padaro ne tik tai, kas jam geriausiai sekasi, tačiau ir tai, ką reikia padaryti.

Įvertinimas: 9/10.



read more "Kaip tapti puikiu pardavėju?"

Pinigų valdymo mitai (1)

2012-12-08 ·
Asmeninių finansų valdymas daugumai - tamsus miškas. O ko čia stebėtis - mokykloje mus moko, kaip išspręsti trigonometrines lygtis, bet kaip elgtis su turimais pinigais ir padaryti, kad jų būtų daugiau - nė žodžio. Be to, didžiulių finansinių sistemų valdytojai puikiai perprato žmogišką psichologiją ir labai brangiai parduoda galimybę įgyvendinti svajonę - apsidovanoti save dabar, o susimokėti už tai vėliau. Į tokius spąstus savo noru įpuolę finansinių avinų bandos atstovai  pripildo bankų pinigų saugyklas, o patys gauna galimybę pasimėgaut skurdo skardžio peizažu.

Vis dėlto, įmanoma išsivaduoti iš šio užburto rato pakeitus savo piniginius įpročius ir elgiantis taip, kaip elgiasi bankai - įdarbinant savo turimus pinigus. Tačiau tam, kad jų būtų, reikia įveikti 12 dažnai pasitaikančių mitų kliūčių ruožą. Per artimiausias 4 savaites į šipulius sutrupinsime giliai įsikerojusius įsitikinimus, tad, užuot ir toliau grūdę savo pinigus į finansinių ryklių nasrus, stabdykime arklius ir rinkimės kitą kryptį!

Dažnai, kai prireikia pinigų, mes pagalbos esame įpratę prašyti iš artimųjų, šeimos narių, todėl pirmieji trys mitai ir bus daugiausiai susiję su finansiniais santykiais tarp artimiausių žmonių.

1 mitas: Aš padedu draugams ir artimiesiems paskolindamas jiems pinigų. 

Faktas: Pinigų skolinimas draugams ir artimiesiems yra trumpiausias kelias iki santykių sugadinimo.

Ar kada teko "traukti" gerą draugą, pažįstamą ar giminaitį iš "nelaimės"? Ne, čia ne apie telefoninius sukčius. Tau atrodo, kad darai gera, bet paskui, jei tas žmogus turi problemų, tai sunku tikėtis, kad visada atsiras greitas sprendimas, o jei žmogus ir toliau grimzta į liūną ir prašo dar pinigų, tai tu lieki kaltas, kad "nesupranti" ir "nepalaikai" jo.

Mano patirtis: Anksčiau skolindavau pinigus draugams, tiesa, sumos buvo tikrai nedidelės. Bet po kurio laiko supratau, kad nesvarbu, kurioje skolos pusėje esi, turi skolą - turi problemą, todėl dabar skolinu arba skolinuosi pinigus tik tokiu atveju, jei esu visiškai tikras, kad aš arba tas žmogus galėsim grąžinti skolą per mėnesį.

2 mitas: Aš padedu draugams ir artimiesiems tapdamas jų paskolos laiduotoju/bendraskoliu.

Faktas: Paskolą vis tiek reikės grąžinti, o jei artimas žmogus to padaryti negalės, tą padaryti reikės Jums.

Kaip manote, kodėl bankai reikalauja laiduotojo/bendraskolio? Todėl, kad bankas nėra įsitikinęs, jog tas žmogus, kuris nori užsikrauti sau skolos kryžių, bus pajėgus jį nešti iki pabaigos. O kas bus, jei jūsų artimasis praras darbą? Sumažės atlyginimas? Sušlubuos sveikata ir negalės uždirbti tiek, kiek uždirbo tuo metu? Bankas nori susimažinti riziką ir tokiu atveju mokėjimus perkelti ant jūsų pečių. O jei aukščiau minėti dalykai nutiks ir jums? Nelinkėčiau. 

Mano patirtis: Man pačiam dirbant banke yra tekę matyti, kaip žmonės galiausiai susipyksta dėl turimų bendrų įsipareigojimų. Į atmintį įstringa kelios kategorijos - vaikinas su mergina ima paskolą vestuvėms, o nepraėjus nei metams išsiskiria, o vaikinas ir toliau nukabinęs nosį kursuoja į banką mokėti paskolos įmokų. Kita labai dažnai pasitaikanti sritis - panaši. Pora sukuria šeimą, paima būsto paskolą ir po metų-kitų nusprendžia pasukti savais keliais. Parduoti neišeina, nes turto vertė kritusi, paskolos įmokas vis tiek mokėti reikia. Taigi, siūlyčiau labai gerai pagalvoti, ar reikia kredito, jei pagal dabartinę finansinę situaciją negali įsigyti norimo daikto. O jeigu laimi širdis, bent jau netempk artimo žmogaus į savo troškimų bedugnę.

3 mitas: Taupyti galima pradėti ir gerokai vėliau.

Faktas: Kuo vėliau pradėsi, tuo bus sunkiau ir tuo daugiau reikės atsidėti.

Kada paskutinį kartą buvo tobulas laikas taupyti? Galiu nuraminti, toks niekada neateis. Visada bus "neatidėliojamų reikalų", kuriuos išsprendus mes tikrai pradėsime taupyti. Tada atsiranda kiti. Visada bus gaisrų, kuriuos reikės gesinti. Todėl geriau kažko atsisakyti, kažką paaukoti šiandien, jei norime oriai gyventi ateityje. Be to, kuo vėliau pradėsi kaupti savo ateities poreikiams, tuo didesnę sumą reikės atsidėti. Jei sunku atsidėti 200 litų dabar, manai, jog bus paprasčiau atsidėti 1000 litų kelių metų?

Mano patirtis: 7 žingsnių į finansinę laisvę programą pradėjau neveltui. Prieš keletą metų buvau sudaręs gyvybės draudimo sutartį, tiesa, po metų ją nutraukiau, nes supratau, jog mokėti kitiems už savo finansinę discipliną yra pernelyg didelė prabanga. Vėliau sekė nereguliarūs bandymai atsidėti taip visų finansinės sėkmės mokytojų rekomenduojamus 10% nuo uždirbamų pajamų. Teko susidurti su įvairiausiomis asmeninių finansų valdymo sistemomis, tačiau šia tikiu labiausiai, nes ji man suprantama, logiška, ir, atrodo, efektyvi. Todėl dabar pradėsiu nuo tūkstančio litų rezervo "gaisrų gesinimui". Tą patį linkiu padaryti ir Jums. Nes tobulas laikas taupyti gali ir neateiti, tobulas laikas visada yra dabar.

Kitą šeštadienį (12-12-15) sutriuškinsime greito praturtėjimo ir sprendimų nuo įsipareigojimų mitus.


read more "Pinigų valdymo mitai (1)"