Bankininko asmenybės tobulėjimo plane – pasižadėjimai eiti į bažnyčią ir groti gitara

2010-04-05 ·
Ginta Gaivenytė, "lrytas.lt"

Balandžio mėnesį Aivaras Ivaškevičius prie kompiuterio praleis tik valandą laisvalaikio.
Net jei jį internete imtų kalbinti gražiausia pasaulio mergina, 25-erių vyras su ja nekalbės nė minutės ilgiau. Klientų aptarnavimo skyriaus valdytoju banke dirbantis vyras žino – jei nesilaikys savo pasižadėjimo, žlugs jo asmenybės tobulėjimo projektas „Dešimtukas“. Taip jis nuvils daugiau kaip tūkstantį gerbėjų socialiniame tinkle „Facebook“. Išsikelti dešimt tikslų ir mėnesį žūtbūt jų laikytis Aivarui pavyko jau dukart. Negerti alkoholio, nevalgyti nesveiko maisto ir kalbėti be neiginių buvo vieni lengviausių uždavinių.

– Kaip atsirado toks noras keistis?

– Prieš pora metų gyvenau ir dirbau banke gimtuosiuose Šiauliuose. Pardavimai sekėsi gerai, tačiau jaučiausi lyg perdegęs. Valdytojas rekomendavo paskaityti D.Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Perskaitęs ir susimąsčiau, jog reikia tobulinti asmenybę. Supratau – jei iš pradžių mažais žingsneliais sieksiu mažų tikslų, vėliau galėsiu siekti ir pačių didžiausių.

Mūsų švietimo sistema ugdo tobulus pavaldinius. Mokiniai ir studentai lavina tik kalbinius ir matematinius įgūdžius. Vizualiniai, muzikiniai, sportiniai įgūdžiai žmogui labai reikalingi, tačiau švietimo sistemoje į juos žvelgiama kaip į šalutinius. Tačiau šiuos įgūdžius ugdo specialiosios  – dailės, muzikos, sporto mokyklos. Tačiau niekas nemoko pačių reikalingiausių dalykų –  suprasti save ir kitus žmones, bendrauti.

– Ko žmonės nesupranta apie finansų valdymą?

– Daugeliui reikia mokytis finansų valdymo pagrindų, kad gebėtų suprasti, kas yra turtas, įsipareigojimai, pajamos ir išlaidos. Paprastas pavyzdys – dauguma žmonių daro klaidą, savo turtu laikydami namą. Tačiau turtas yra tai, kas žmogui neša pajamas, o namas yra įsipareigojimas. Netgi jei už jį nereikia mokėti bankui, turi mokėti už komunalinius patarnavimus. Kol butas ar namas nėra eksploatuojamas, kad už jį gautum pinigus, tai nėra turtas.

Mūsų neišmoko ir elementarios finansų valdymo taisyklės – kai gauni pinigų, kaskart atsidėk vieną dešimtąją. Tie, kurie vadovaujasi šia taisykle, susikaupia kapitalą, kurį vėliau investuoja ir to investuoto kapitalo grąža jiems sukuria finansinę laisvę.

Praėjusių metų gegužę atvykau gyventi į Vilnių ir mano finansinė situacija pasikeitė į prastesnę pusę. Todėl vienas mano tikslų buvo sumažinti išlaidas, kad finansinių įsipareigojimų našta nebūtų tokia sunki.

– Krizės ištiktiems lietuviams būtų pravartu išgirsti jūsų patarimus. Kaip mokėtės taupyti?

– Pirmiausia nusprendžiau riboti viešajam maitinimuisi skirtus pinigus. Tuomet labai daug išleisdavau kavinėse. Beveik kasdien po darbo važiuodavau į miesto centrą ir eidavau kur nors „pasisėdėti“. Tačiau pamatęs, kiek kainuoja tie pasisėdėjimai, supratau, kad to dalyko man nereikia.

Sprendimas taupyti derinosi ir su kitu mano tikslu – atsisakyti nesveiko maisto. Pastebėjau, kad dažnai sau leidžiu nukrypti į nesveikos mitybos lankas ir mėgautis picomis, „Coca Cola“, bulvių traškučiais, spragintais kukurūzais. Buvo nelengva vaikštinėti Šventosios gatvėmis, kai iš visų kampų atakuoja spragintų kukurūzų aromatai.

Daug paprasčiau buvo atsisakyti alkoholio.Alkoholio vartojimas kenkia ir piniginei, ir sveikatai. Man nereikia alkoholio, kad galėčiau atsipalaiduoti. Ir taip galiu visą naktį šokti klube. Dabar būna, kad išgeriu taurę vyno ar alaus bokalą. Tačiau nejaučiu jokio poreikio.

– Čia daug kas jūsų paklaustų –  koks malonumas gyventi, jei atsisakote visų malonumų?

– Malonumų tikrai neatsisakiau. Kitas mano tikslas buvo turiningai leisti laisvalaikį. Čia jau nesistengiau taip taupyti. Per pirmąjį projekto mėnesį apsilankiau spektaklyje „Urvinė moteris“, Nedos ir O.Ditkovskio soliniame koncerte.

Taip pat užsibrėžiau tikslą klausytis įgarsintų knygų apie asmenybės tobulinimą. Anksčiau tam nuolat stigdavau laiko, nes jo iššvaistydavau kavinėse ir beprasmiškai naršydamas po internetą.

– Kokia prasmė klausytis knygų apie tobulėjimą? Juk dauguma sėkmės mokytojų kalba tuos pačius dalykus.

– Aš nesimokiau iš tų, kurie perskaitė tris knygas ir jau dedasi sėkmės mokytojais. Mane žavi tie, kurie savo sėkmę pasiekė ne pardavinėdami seminarus apie sėkmę. Mano autoritetai –  buvęs „General Electric“ vadovas Jackas Welchas, „Virgin“ įkūrėjas Richardas Bransonas. Klausydamas apie jų patirtį, pamačiau, kad galima eiti ir kitokiu gyvenimu keliu.

Asmenybės tobulėjimo knygų klausymas man padėjo ir laikytis svarbiausio „Dešimtuko“ tikslo – laikytis šio plano. Dažnai turėdavau įvairių idėjų, tačiau entuziazmas išgaruodavo ir nematydavau prasmės tęsti. Šįkart galvojau – jei neįvykdysiu vieno tikslo, nebebus prasmės siekti ir kitų devynių. Galiu pasidžiaugti, jog laikytis plano man pavyko. Visuomet mano mintyse buvo, kad turiu padaryti tą arba aną. O kai daugiau užduočių sau išsikeli, daugiau ir padarai.

– Kaip susiplanuodavote mėnesį, kad viskam užtektų laiko?

– Visa „Dešimtuko“ sesija su tikslais trunka mėnesį, o tas mėnuo skaidomas po savaitę. Sudarinėdavau savaitės planus. Žinodavau, kuri veikla bus pirmadienį, antradienį ar sekmadienį. Manęs klausė, ar tuos tikslus nešiodavausi piniginėje susirašęs. To nereikėjo – kadangi viskas kilo iš širdies, tiesiog žinodavau, ką kurią dieną turėsiu veikti.

Atrasti laiko įmanoma, jei tavo tikslas tau atrodo svarbus. Jei veiklos tiesiog per daug, reikia susidėlioti prioritetus ir atsirinkti svarbiausias veiklas – atmesti tas, kurios yra mažiau svarbios. Jei laiko vis tiek per mažai, verta pagalvoti – galbūt per daug žiūrime televizorių ar sėdime prie kompiuterio be konkretaus tikslo.

– Kokio tikslo buvo siekti sunkiausia?

– Projekto pradžioje kaip tik atostogavau. Įsivaizduokite – septintą ryto visi miega po vakarykščių įspūdžių, o aš išsitraukiu hantelius. Suprantu, kad pasideginus sportuoti nebus nuotaikos, po pietų bus kitos veiklos, o prieš miegą – koks ten dar sportas.

Buvau nusprendęs sportuoti triskart per savaitę. Norėjau sportą paversti savo įpročiu – sakoma, kad išsiugdyti įprotį galima per dvidešimt vieną dieną. Mėnesį sąžiningai sportavau, tačiau vėliau to atsisakiau, supratęs, jog tai jau nebe malonumas, o savęs kankinimas.

Tačiau pats sunkiausias dalykas buvo ne siekti tikslų, o rasti laiko, kada „Dešimtuką“ aprašyti tinklaraštyje. Kai tikslų sieki viešai, iš savęs atimi galimybę pasiteisinti, kad ko nors nepadarei. Apžvalgos – netrumpos, ir jas parašyti užima apie tris – keturias valandas.

– O kas buvo lengviausia?

– Labai lengva buvo kalbėti be neiginių. Neigiamą reikšmę turinčiais žodžiais save ir kitus žmones nuteikiame negatyviai. Dažnai to net nepastebime, tačiau tai veikia mūsų pasąmonę. Viską galima pasakyti ir teiginiu. Pavyzdžiui, frazę „Mes nepriimame naujų darbuotojų“ galima keisti „Šiuo metu mums darbuotojų užtenka“. Toks paprastas pakeitimas, bet pakeičia visą supratimą.

Pakako suprasti kelias pagrindines technikas, kaip neiginius pakeisti į teiginius, ir tai išeidavo savaime. Net nebelaikiau to tikslu.

– Nelengva sudėtingose situacijose mąstyti pozityviai. Kaip tvarkėtės su mintimis apie problemas?

– Kiekviena problema yra ne tik problema, bet ir pamoka. Tų pamokų gyvenime turėjau nemažai. Tačiau nesu iš tų lietuvių, kurie ieško kaltojo, o ne sprendimo. Jei surasi ir nubausi kaltąjį, problemos tai neišspręs. A.Einšteinas tvirtino – žmogus negali išspręsti problemos, jei jo galvoje sukasi tos pačios mintys, kurios sudarė tą problemą. Pirmiausia reikia keisti požiūrį.

– Keisčiausias man pasirodė jūsų antrojo mėnesio tikslas – eiti į bažnyčią.  Kam to reikėjo?

– Supratau, kad reikia ir dvasinio tobulėjimo. Bažnyčia yra rimties vieta, į kurią žmonės ateina apsvarstyti, ką jie veikia šioje žemėje.

Bažnyčioje jaučiausi nejaukiai. Religijoje – labai daug neiginių. Atrodo, kad jau gimei kažkam nusikaltęs ir visą gyvenimą turi būti nuolankus, kad kažkas tavo nuodėmes atpirktų. Nesuprantu, kaip gali būti laimingas, kai tau visąlaik kalama į galvą, kad esi menkas nusidėjėlis.

Tačiau bažnyčioje man patiko bendrumo jausmas, tikėjimo paslapties išpažinimas, kai nuo mažo iki seno visi tvirtai laikosi ritualo.

– Ką darytum sulaukęs viliojančio pasiūlymo, kuris nesiderintų su užsibrėžtu planu? Pavyzdžiui, susirastum merginą, kuri įkalbinėtų eiti į barą ir gerti vyną.
– Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra. Arba  bendraujam ir nedarom tragedijos iš to, kas nepatinka, arba einam savais keliais.

Esame skirtingi. Tai žavu – jei visi būtų tokie patys, nebūtų apie ką kalbėti. Yra žmonių, kurie nori sutikti lygiai tokius pačius kaip jie. Aš manau, kad žmones turime priimti tokius, kokie jie yra.

– Minėjote, kad nenorite būti vidutinybė. Ar tai reiškia, kad norite būti geresnis už kitus?

– Ne. Visi esame žmones. Vienas geresnis vienoje srityje, kitas – kitoje. Nesiekiu tapti tobulas, tiesiog noriu daryti tai, kas man patinka ir taip save išreikšti. Turiu pakankamai talentų ir juos lavindamas galiu nebūti vidutinybė.

– Nebijote savęs pagirti – juk daugelis perskaitys ir palaikys pagyrūnu.

– Lietuviai yra kuklūs žmonės, jie geriau save pažemins, siekdami, kad kiti juos pagirtų. Neturiu šito komplekso. Jei ką nors darau gerai, nesibodžiu to pasakyti. Jei tai būtų tik mano nuomonė, tai būtų arogancija, tačiau apie savo privalumus esu girdėjęs iš kompetentingų žmonių.

Susidomėjimas mano projektu „Dešimtukas“ – didžiulis. Daugiau nei tūkstantis gerbėjų socialiniame tinkle „Facebook“. Dažnai skelbiu po mintį diskusijai ar citatą, kuri mane privertė susimąstyti. Žmonės dalijasi patirtimi. Keli jau susikūrė savo „dešimtukus“ ir siekia savo tikslų.

– Vis kalbate apie tai, kaip pasiekti tikslą. Tačiau daugelis psichologų tvirtina, kad žūtbūt siekti rezultato gali būti pavojinga. Kur kas geriau mėgautis procesu.

– Man pasiekti tikslai teikia didžiulį džiaugsmą. Kaskart sau įrodau, kad galiu tai padaryti. Savo pavyzdžiu parodau ir kitiems, kad įmanoma keisti gyvenimą.

Kiekvienas pasiektas tikslas –  dar vienas laiptelis mano gyvenimo piramidėje. Nebus taip, kad kažką pasieksiu ir sustosiu.

Būtina turėti labai aiškų motyvą, kodėl visa tai darai. Jei tai tau neatrodo prasminga, visuomet rasi priežasčių nesiekti vieno ar kito tikslo. Tai tebus tik primestinė prievolė, kuri kyla iš aplinkos, o ne iš tavęs.

– Kokių naujų tikslų dabar sieksite?

– Pastaruoju metu daug laiko praleidau prie kompiuterio, todėl suprastėjo regėjimas. Metu sau iššūkį – prie kompiuterio praleisti tik valandą per dieną nedarbo metu. Toks laiko paskirstymas padės pailsinti akis, be to, galėsiu daugiau laiko skirti savo mėgstamoms veikloms – vienas iš tikslų bus bent valandą per dieną groti gitara.

Pasinaudosiu T.Harvo Ekerio patarimu. Savo knygoje „Milijonieriaus proto paslaptys“ jis teigė, kad kiekvieną mėnesį turi atidėti tam tikrą dalį pinigų ir išleisti juos „karališkai“. Tokiu būdu pasieki iškart kelis dalykus: pirmiausia, gerai jautiesi turėdamas ir galėdamas leisti pinigus, antra –  save apdovanoji už tas pastangas, kurios buvo įdėtos tuos pinigus uždirbant.

Dar vienas įdomus tikslas – prisiminti ir pasveikinti draugus su gimtadieniu. Taip pat vėl žadu sekmadieniais lankytis bažnyčioje, nes ten supranti, kad viskas yra laikina ir susimąstai, ką tu gyvenime veiki.

– Ar iš projekto ateityje tikitės finansinės naudos?

– Tikiuosi, kad daugiau žmonių sužinos, kad tik nuo jų mąstymo bei požiūrio priklauso jų ateitis ir gyvenimo kokybė. Tai yra pagrindinis mano projekto tikslas. Viliuosi, kad ilgainiui šis projektas virs į asmenybės tobulėjimo portalą, o gal net socialinį tinklą. Minčių yra visokių. Aš tikiu, jog turi daryti tai, kas labiausiai patinka, o pinigai patys ateis.